Žiūrėti kodą

{{info|Gospel Implications}} 

'''Kaip mokyti bendruomenės narius suderinti gyvenimą ir mąstymą su evangelijos tiesa''' 

Vietinė bažnyčia sveika yra tiek, kiek: (1) jos pastoriai ir mokytojai geba tiksliai, veiksmingai ir plačiai perteikti bendruomenės tikintiesiems tą poveikį, kurį evangelija turėtų padaryti jų gyvenime; (2) kiekvienas jos tikintysis asmeniškai supranta ir vertina evangeliją taip, kad sugebėtų kiekvieną dieną gyventi evangelijos gėryje. Tai aš vadinu evangelijos "''funkciniu'' centriškumu“. 

Norint šio tikslo pasiekti, ypač svarbu yra ''aiškiai suprasti'' sąsajas tarp evangelijos ir jos reikšmės doktrinai bei tikinčiųjų elgesiui. Šias sąsajas, atitinkamai, galėtume pavadinti „evangelijos tiesomis” ir „evangelija pagrįstu elgesiu“. 

Įsivaizduokite tris koncentrinius apskritimus. Centre yra pati evangelija, kurią geriausiai apibūdina žodžiai iš pirmojo laiško korintiečiams 15,3: „Kristus mirė už mūsų nuodėmes”. Ši paprasta frazė perteikia mūsų nuodėmės tikrumą, Dievo bausmės poreikį ir paties Dievo, per Jėzų Kristų, mums suteiktą nuostabų išgelbėjimą nuo Jo pykčio. Apie šią „gerąją naujieną” Paulius kalba kaip apie „patį svarbiausią” dalyką. Ir iš jo pamokslų bei laiškų mes puikiai žinome, kokią reikšmę jis teikia šiai žiniai (1 Kor 2,14). Taigi, būtent ši žinia yra pačiame centre. Tačiau, kad ji taptų ''funkcionaliai'' „centriška“, ji turi ''sietis'' su konkrečių žmonių gyvenamąją erdve. 

Čia mes prieiname prie antrojo apskritimo – Evangelijos tiesų. Jos yra labai konkretūs evangelijos pasireiškimai doktrinoje, arba, kaip sako Paulius: „sveikame moksle“, kylančiame iš šlovingosios Dievo evangelijos (žr. pagal 1 Tim. 1:10-11). Šios evangelijos tiesos taip pateikia jos žinią, kad ji veiktų būtent tikinčiųjų protus; jos padeda atnaujinti mąstymą, kad jis vis labiau ir labiau būtų paremtas evangelija. 

Kaip ir galime tikėtis, laiškas Romiečiams yra persmelktas šiomis tiesomis. Pateiksiu tris pavyzdžius: 

(1) Rom 5,1 Paulius rašo: „''Taigi'', išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų”. Atkreipkite dėmesį į eilutės logiką. Teiginys išplaukia iš esminės evangelijos tiesos. Mūsų ramybė su Dievu pati nėra evangelijos mokymas, bet galingas evangelijos pasireiškimas – „evangelijos tiesa”. Suvokti šią tiesą reiškia formuoti savo mąstymą pagal šlovingąją evangeliją. 

(2) Rom 8,1 skaitome: „''Taigi dabar'' nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje”. Vėlgi, atkreipkite dėmesį į argumentą. Čia Paulius mums nepristato pačios evangelijos, bet perteikia kažką, kas „dabar”, ''per evangeliją'', yra tiesa. Jos prasmė yra pribloškianti. Kai tikintysis iki galo ją suvokia, tai iš esmės pakeičia jo mąstymą ir evangelija ima jam galingai veikti. 

(3) Rom 8,32 yra mano mėgstamiausia. „Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, kaip gi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?” Atkreipkite dėmesį į žodžius „ir visko” ir „kartu su Juo”. Jie apibūdina tai, kas išplaukia iš evangelijos. Kai tikintieji ima suprasti ryšį tarp pagrindinės evangelijos tiesos („Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus”) ir šios konkrečios evangelijos tiesos apie Dievo gailestingumą, kuris parūpina viską, kas reikalinga išgelbėjimui (eil. 28-29), tada evangelija veiksmingai sustiprina jų kasdienį pasitikėjimą Dievo aprūpinimu. 

Evangelija ne tik formuoja mūsų mąstymą, ja pagrįstas tampa ir mūsų elgesys. Evangelija turėtų ne tik gaivinti mūsų dvasią, bet ir veikti elgseną. Šventasis Raštas duoda daugybę tokio, evangelijos įtakojamo gyvenimo pavyzdžių. Gal 2,14 Paulius peikia Petrą už elgesį, kuris „nukrypsta nuo Evangelijos tiesos” ir Fil 1,27 skatina tikinčiuosius gyventi taip, kad „jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos”. Kitais žodžiais tariant, vienas iš būdų kaip evangelija turėtų veikti – tai formuoti tam tikrą mūsų elgesį. Taigi, turėtume skaityti Bibliją ir būti pasiruošę atrasti šias sąsajas tarp evangelijos mokymo ir mūsų elgsenos. Pavyzdžiui, kai Paulius prašo korintiečių „Saugokitės ištvirkimo! “ jo prašymas yra aiškiai paremtas evangelija: „jūs nebepriklausote patys sau; jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu” (1 Kor 6, 18-20). Kai ragina atleisti, jis akivaizdžiai remiasi evangelija ir kaip motyvu, ir kaip pavyzdžiu (Ef. 4,32). Kai liepia vyrams mylėti savo žmonas, jis taip pat šį raginimą tiesiogiai susieja su evangelija (Ef. 5,25). Kai skatina korintiečius būti dosniais, aiškiai jiems primena apie Dievo dosnumą evangelijoje (2 Kor 8,7-9; 9,12-13; 15). Galima būtų pateikti daugybę kitų pavyzdžių. Pagaliau, visas krikščionio elgesys turėtų išplaukti iš evangelijos; tuo pat metu su evangelija turėtų būti stengiamasi susieti kiekvieną gyvenimo sritį, vengiant banalumo. 

Vienas didžiausių pastoriaus mokytojo uždavinių yra aiškiai ''parodyti'' tikintiesiems šias sąsajas, kad jie galėtų konkrečiai ir sumaniai naudotis evangelija, formuodami savo mąstymą bei elgseną. Tik tada evangelija taps kiekvieno krikščionio ir visos bažnyčios funkciniu centru. 

<br>