Žiūrėti kodą

{{info|Christ and Him Crucified}} 

Bandymas apaštalo Pauliaus išganymo mokymą sutraukti į trumpą rašinį atrodytų lyg kvailybė, tačiau turime tai pabandyti. 

Pauliaus Evangelijos skelbimas kyla iš įsitikinimo, kad Jėzus iš Nazareto yra žadėtasis „Mesijas,“ Dievo Sūnus, kurį, „atėjus laiko pilnatvei,“ Dievas atsiuntė į pasaulį išpildyti pažadų Savo tautai Izraeliui (2 Kor 1:18–22; 6:2; Gal 4:4). Pauliaus skelbimo didžioji žinia yra Jėzaus Kristaus Evangelijos „slėpinys“ (Kol 1:26; Rom 16:26; 2 Tim 1:10). Anksčiau paslėptas, dabar šis slėpinys buvo patikėtas jam ir kitiems apaštalams kaip „Dievo slėpinių prievaizdams“ (1 Kor 4:1; Ef 3:2). 

Šis Pauliaus įsitikinimas padeda paaiškinti santykį tarp jo išganymo mokymo ir Jėzaus Kristaus pamokymų Evangelijose. Kaip ir Kristus, kuris pabrėžė Dievo karalystės atėjimą atvedančio „būsimojo amžiaus“ palaiminimus į „šį amžių,“ Paulius akcentuoja Jėzaus Kristaus, per kurį Dievo išganantieji palaiminimai dabar suteikiami Jo žmonėms, atėjimą. Jėzaus mokymai Evangelijose panašūs į uvertiūrą skelbiančią viso Naujojo testamento temą: Dievo karalystė „prisiartino.“ Pauliaus pamokslai plėtoja šią temą išsamiai aiškinatys išganančiuosius karalystės palaiminimus. 

Tačiau kaip apaštalas paaiškina Kristaus atneštą išganymą? Ką Kristus atliko savo mirtimi ir prisikėlimu, kad parūpino Jam priklausantiesiems atpirkimą? 

Paulius savo atsakymą susumuoja pirmame laiške Korintiečiams 15:3-4: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai.“ Ši santrauka panaši į kitas santraukas Pauliaus laiškuose (žr. 1 Kor 2:2; Gal 6:14). Šiose ištraukose Paulius pareiškė, kad jo skelbiama Evangelija telkiasi ties atperkančia Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. 

Pauliaus laiškuose kelios biblinės temos naudojamos parodyti skirtingus Kristaus parūpinto išganymo tikintiesiems aspektus. Pagrindinės temos, kurias Pauliaus naudoja Kristaus permaldaujančiam darbui apibūdinti, yra šios: pirma, „auka“ už žmogaus nuodėmės kaltę arba jos „išpirkimas;“ antra, Dievo švento įniršio ant jo nuodėmingų kūrinių „permaldavimas;“ trečia, „sutaikinimas“ arba taika su Dievu; ketvirta, „atpirkimas“ iš Įstatymo prakeiksmo ir pasmerkimo; ir penkta, „pergalė“ prieš nuodėmę, mirtį ir visas Dievo karalystei besipriešinančias jėgas. 

Negalima nuginčyti, jog Paulius Kristaus mirtį supranta kaip ''auką'' už nuodėmę. Pirmame laiške Korintiečiams 15:3, Paulius skelbia, kad Kristus mirė „už mūsų nuodėmes.“ Kitoje ištraukoje jis teigia, kad Dievas atsiuntė Savo Sūnų „nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti“ (Rom 8:3). Paulius taip pat moko, kad Kristaus mirtis buvo Dievo įniršio ''permaldavimas''. Savo šventume Dievas gali nuodėmės tik nekęsti. Tačiau Evangelijos stebuklas yra tas, kad Dievas meilingai permaldavo savo įniršį Sūnaus mirtimi (Rom 3:25; 5:9−10; 2 Kor 5:21). Kristaus permaldaujantis darbas kartu yra ir ''sustaikinimo'' darbas. Savo mirtimi Kristus panaikino bet kokią kliūtį trukdančią nusidėjėlio taikai su Dievu. 

Sutaikinimo darbas įtraukia dieviškąjį ir žmogiškąjį aspektus. Jis ne tik panaikina Dievo įniršio kliūtį (Rom 5:9–10), bet taip pat nusidėjėlį kviečia „susitaikyti“ su Dievu (2 Kor 5:20). ''Atpirkimo'' tema vaidina svarbų vaidmenį Pauliaus supratime apie Kristaus permaldą. Biblinė ''atpirkimo'' idėja pabrėžia kainos mokestį užtikrinantį nusidėjėlio išlaisvinimą iš vergovės (1 Tim. 2:5–6). Viename aiškiausių Kristaus permaldos kaip atpirkimo darbo tvirtinimų apaštalas Paulius pareiškia, kad „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3:13). Galiausiai, Kristaus permaldos darbo nepastebėta įpatybė yra gauta ''pergalė'' prieš nuodėmę, mirtį ir bet kokią pasipriešinimo formą Dievo karališkajam valdymui (1 Kor 15:54–57). Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus nuginklavo jėgas prieštaraujančias Dievo karalystei (Kol 2:13–15). 

Neabejotinai svarbiausia Pauliaus pamokslavimo žinia yra ta, kad Dievas įžengė į istoriją Savo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmeniu, kurio permaldaujanti mirtis ir prisikėlimas atnešė išganymą. Tačiau Evangelija pagal šv. Paulių taip pat įtraukia išganymo Kristuje taikymą tikintiesiems, kurie Kristuje suvienyti Jo Dvasios veikimu. Nors Paulius tiksliai nekalba apie „išganymo tvarką“ (''ordo salutis''), jos užuomazgos akivaizdžios jo laiškuose (žr. Rom 8:30; 1 Kor 1:30; 6:11). 

Labiausiai išsiskiriantis būdas, kuriuo Paulius apibūdina išganymo taikymą, yra tikinčiųjų ''vienybės su Kristumi'' išraiška. Kai tikintieji susivienija su Kristumi Jo Dvasios veikimu, jie dalyvauja visuose už juos permaldaujančio darbo malonėse (Rom 8:2, 11; 1 Kor 6:11; Ef 4:30). 

Trys vienybės su Kristumi malonės yra nepaprastai svarbios Pauliaus išganymo taikymo sampratai: laisvas išteisinimas, Dvasios įkvėptas šventėjimas ir pašlovinimas. 

''Laisvas išteisinimas''. Įžangoje minėjome, kad kai kuriuose ratuose populiaru Pauliaus pabrėžtą vienybę su Kristumi statyti priešpriešiais su jo mokymu apie teismo išteisinimą. Tai gili klaida. Reformacija buvo iš tiesų teisinga tvirtindama, kad pagrindinis Pauliaus mokymo principas buvo išteisinimo malone vien tik per tikėjimą doktrina. Be to, priešingai neseniems „naujosios perspektyvos“ autorių tvirtinimams, Paulius aiškiai į išteisinimą žiūri kaip į „soteriologinę“ temą. Išteisinimas paprastai neatsako į klausimą, kodėl pagonys ir žydai priklauso sandoros/kovenanto žmonių Dievui, ką teigia daugelis naujosios perspektyvos autorių. Jis pirma atsako į klausimą, kaip nusidėjėlis, žydas ar pagonis, gali būti priimtas Dievo nepaisant jo nuodėmės ir kaltės. 

Pasak Pauliaus, išteisinimas yra Dievo malonės veiksmas, kuriuo Jis atleidžia tikinčiųjų nuodėmes ir skelbia juos teisius remdamasis Kristaus teisumo priskyrimu (Rom 4:1–5; 5:15–17; 10:3; 2 Kor 5:21; Fil 3:9). Nors visi nusidėjo, Kristus mirė už Savo žmonių nuodėmes ir prisikėlė jų išteisinimui (Rom 4:25). Nekalbant apie jokius „darbus“ darytus paklūstant Įstatymui, Dievas išteisina tuos, kurie priima Kristų tikėjimu (Rom 3:28; Gal 2:16). Ši išteisinimo malonė yra galutinai eschatologinė išganymo malonė pareiškianti, kad „dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8:1). 

''Dvasios įkvėptas šventėjimas''. Visi susivieniję su Kristumi turi Jo gyvybę teikiančią Dvasią (Rom. 8:4–11). Tikintieji ne tik skelbiami teisūs laisvame išteisinime, bet taip pat yra atnaujinami pagal Kristaus paveikslą (2 Kor 3:17–18). Nuodėmės jėga ir valdžia yra sunaikinta. Per vienybę su Kristumi Jo mirtyje ir prisikėlime tikintieji dabar turi save pripažinti mirusiais nuodėmei ir gyvais teisumui (Rom 6:12–14). Naują padėtį, kuria mėgaujasi tikintieji (išteisinimą), visada lydi atnaujintas paklusnumo, kurį tikinčiuosiuose atlieka Kristaus Dvasia, gyvenimas (šventėjimas). 

''Pašventinimas''. Nors įprasta apie pašventinimą manyti kaip tikinčiojo išganymo išpildymą, Paulius apie jį kalba kaip apie dabarties ir ateities realybę (Rom 8:18, 30). Dėl artimos tikinčiųjų ir Kristaus vienybės, Kristaus pašventinimas Jo prisikėlime ir žengime į dangų kartu yra ir tikinčiųjų pašventinimas. Jau dabar tikintieji yra pasodinti kartu su Kristumi danguje (Ef 2:6). Tačiau vis dar pasilieka ateities tikinčiųjų pašlovinimo viltis (2 Tes 1:10). Kol tikintieji gyvena šiame pasaulyje, jie nekantriai laukia dienos, kai jų „vargingi kūnai“ bus pakeisti, kad būtų panašūs į Kristaus šlovingąjį kūną (Fil 3:21). 

Evangelija pagal šv. Paulių galėtų būti sutraukta taip: šlovingoji Dievo pažadų apie Jo žmonių išganymą Kristuje išpildymo žinia. Pagrindinė viso Pauliaus pamokslavimo žinia yra išganymas per nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Kristus parūpino permaldą už Savo žmonių nuodėmes, kuri apima kiekvieną jų nuodėmingos būklės aspektą. Tikėjimo vienybėje su Kristumi tikintieji mėgaujasi visomis šio permaldaujančio darbo malonėmis. Kokie puikūs antrojo laiško Korintiečiams 5:17 žodžiai: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ Tie, kurie yra Kristuje, mėgaujasi nauja padėtimi laisvai priimti Dievo, nepaisant jų kaip nusidėjėlių nevertumo. Jie taip pat Šventosios Dvasios veikimu patiria naujojo gyvenimo paklusnume „Kristaus įstatymui“ malonę. Jie žino ir dabartinio, ir ateities pašlovinimo malonę, kai išganymo Kristuje „pirmieji vaisiai“ eschatologiniame derliuje suteiks visą dalyvavimą Kristaus prisikėlimo pergalėje.