MALONĖS NUPLAUTI

Iš Gospel Translations Lithuanian.

---

Dabartinė 13:13, 15 rugsėjo 2009 versija

Būtinybė gyventi šventai, apie kurią kalbama Biblijoje, nepanaikina malonės. Veikiau priešingai, ji pagrįsta atleidimu iš Dievo malonės ir parodo malonės galią.

Pirmajame laiške korintiečiams 15,10 Paulius sako: „ Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi.“ Malonė yra ne tik atleidimas, kuris padengia mūsų blogumą, bet taip pat jėga, iš kurios kyla mūsų gerumas. Dievas sako, jog malonė ir turi tokia būti, todėl, sutikdami su Juo, neatmetame Jo malonės. Iš tiesų, visai priešingai.

Biblijinis įsakymas gyventi šventai neprieštarauja išteisinimo vien tikėjimu koncepcijai. Visos Dievo žmonių nuodėmės, - buvusios, esamos ir būsimos, - yra atleistos, nes Kristus mirė vieną kartą už visus. Šis išteisinimas per Kristus mirtį už mus sudaro pagrindą pašventinimui, o ne priešingai. Vienintelė nuodėmė, su kuria esame pajėgūs sėkmingai kovoti, yra ta, už kurią atleista. Jei neturėtume išteisinimo per Kristų, numirusį vieną kartą už visus, bet kokios pastangos gyventi šventai baigtųsi visišku nusivylimu arba įsitikinimu savo pačių teisumu.

Dievo veikimas mus išteisinant nepadaro mažiau svarbiu Jo veikimo mus pašventinant. Biblija nesako, kad gavus atleidimą šventumas tampa neprivalomas. Veikiau dėl atleidimo ir pasidaro įmanomas šventumas. Dievas, kuris išteisina, taip pat pašventina. Tikėjimas, kuris išteisina, taip pat patenkina – pripildo žmogaus širdį pasitenkinimu Dievu ir išlaisvina ją nuo apgaulingo pasitenkinimo nuodėme. Būtent todėl išteisinimas ir pašventinimo procesas visada eina kartu – jie abu kyla iš to paties tikėjimo. Tobulumą pasiekiame gyvenimo pabaigoje, kai mirštame, arba Kristui sugrįžus, tačiau švento gyvenimo siekis prasideda sulig pirmuoju garstyčios grūdo dydžio tikėjimu. Tokia yra išgelbstinčio tikėjimo prigimtis. Pasitenkinimo atradimas Kristuje ir, tuo pačiu, atpratimas nuo nuodėmės teikiamo pasitenkinimo.

1 Tes. 5, 23-24 Paulius rašo: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tris dalykus: įsakymus, maldą ir pažadą.

ĮSAKYMAI. Čia Paulius ką tik baigė vardinti eilę įsakymų (14-22 eilutėse). Jie baigiasi 22 eilutėje: „ Susilaikykite nuo visokio blogio!” Taigi, mes suprantame, jog mūsų pašventinimui Dievas naudoja įsakymus ir paskatinimus. Jis nesako: „ Kadangi Aš esu tas, kuris pašventina, tau nieko nebereikia daryti“. Būdas, kaip Jis mus pašventina, nėra vien nesąmoningas veiksmas. Dievui rūpi ir mūsų mintys, ir motyvai.

MALDA. 23 eilutėje Paulius pereina nuo raginimo bei įsakymo mums gyventi šventai prie Dievo prašymo, kad Jis mus darytų šventais: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.“ Taigi, mūsų pašventinimo procese Dievas naudoja ne tik įsakymus ir paraginimus, bet ir savo žmonių maldas. Mūsų pašventinimo procese Dievui rūpi ne tik mūsų mintys ir motyvai, bet ir kitų žmonių mintys ir motyvai, tam, kad jie melstųsi už mus.

PAŽADAS. Po to, kai 14-22 eilutėse Paulius mums įsako siekti švento gyvenimo ir 23 eilutėje prašo Dievo, kad Jis mus pašventintų, 24 eilutėje pasako svarbiausią dalyką: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“.

Mąstydami vien iškreiptai žmogiškai, mes samprotaujame: „mums Jis įsako susilaikyti nuo blogio, taigi tapti šventais – čia jau priklauso nuo mūsų pačių“ arba „Paulius meldžiasi, prašydamas Dievo, kad Jis mane pašventintų, taigi viskas priklauso nuo Pauliaus maldos, kurios Dievas gali išklausyti, arba ne.“ Taip mąstyti yra klaidinga, be to, prasilenkia su Biblijos mokymu šioje ištraukoje. Mąstant teisingai, reikėtų sutelkti dėmesį į 24 eilutę, kurioje iš tikrųjų teigiama, kad: „Dievo ištikimybė kartu su Jo pašaukimu įrodo, kad Jis tai įvykdys!“ „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Ką įvykdys? Jis įvykdys tai, ką Paulius mums įsakė ir ko prašė maldose – pašventinimą. Dievas iš tiesų tai padarys.

Ar mes pasitikėsime Juo ne tik tame, kad iš savo malonės Jis atleidžia mums nuodėmes, bet ir tame, kad per Jo malonę mes galime sėkmingai kovoti su savo nuodėmėmis? Sustokime ir pamąstykime apie tai, toliau gilindamiesi į šią idėją.

Jei atidžiai skaitysite 23 eilutę, jums gali kilti toks pat klausimas, kaip ir man: kai Paulius meldžiasi Dievui, kad šis mus pašventintų ir išlaikytų mus nepriekaištingus „Viešpaties Jėzaus atėjimui“, ar jis turi galvoje, kad Dievas mus pakeis akimirksniu, kai Jėzus sugrįš, ar, kad Dievas veiks mumyse dabar, kad mes taptume šventi, kol Jėzus sugrįš? Ar 23 ir 24 eilutės yra pažadas ir kartu malda, prašant to, ką Dievas atliks iš karto, kai tik Jėzus sugrįš? O gal tai yra pažadas ir kartu malda, prašant to, ką Dievas pradės vykdyti tikinčiųjų gyvenime dabar, siekdamas, kad jie taptų šventi iki Jo atėjimo dienos?

Šios eilutės yra malda ir pažadas, kad Dievas atliks tai, ką turi atlikti dabar. Tai galiu pareikšti tvirtai, nes pašventinimas paprastai reiškia šventėjimo procesą dabar, be to, ir palyginimas 1 Tes. 3, 12-13 rodo, kad būtent tai Paulius ir turi omenyje: „ Viešpats teaugina jus ir gausiai tepraturtina meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime,¬ tesustiprina jūsų širdis ir padaro nepeiktinas šventume [ko Paulius prašo maldoje 5,23] prieš Dievą, mūsų Tėvą, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų Jo šventųjų atėjimo metu [ta pati frazė kaip ir 5,23] .“

Paulius meldžia, kad Dievas atliktų kai ką, kas mus nedelsiant užaugintų ir praturtintų meile. O šio laipsniškai mumyse atliekamo darbo tikslas yra, kad paskutinei dienai atėjus Dievo akyse mes būtume įsitvirtinę šventume, nes būtent meilė yra žmogiškojo šventumo esmė.

1 Tes. 5,23-24 iš tiesų teigiama, kad Dievas yra tas, kuris pašventina tiesiog dabar. Jis tai atlieka per įsakymus ir paskatinimus, skirtus mūsų mąstymui ir motyvams. Jis tai atlieka per maldas. Tačiau, visai nesvarbu , kaip Jis tai atlieka, kaip lėtai tai vyksta, ir, galiausiai, kokie netobuli mes jaučiamės, svarbiausia, kad Dievas tai atlieka.

Bet kodėl Dievo ištikimybė įpareigoja Jį mus pašventinti? Atsakymą galime rasti ryšyje tarp Dievo atliekamo pašventinimo ir kitų mūsų išgelbėjimo dalių. Tai aiškiai matyti 23 eilutėje, kurioje Paulius sako: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Tarsi Paulius mums sakytų: „Jis tave pašaukė! Argi nematai? O jei jau Jis tave pašaukė, Jis ir pašventins. Štai ką reiškia Jo ištikimybė. Argi nesupranti?“

O tu kasaisi pakaušį ir mąstai: „kodėl faktas, kad Dievas mus pašaukė, reiškia, kad Jis turi mus ir pašventinti?“ Paulius atsako: „todėl, kad Jis tave ir pašaukė tam tikslui – kad būtum šventas.“ Šventumas yra neatšaukiamas Dievo tikslas tavo pašaukime. Jis būtų neištikimas savo tikslui, jei tik pašauktų, bet nepašventintų. Kaip jau sakiau 1 Tes. 4,7 : „ Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui“.“

Kiekvienas tolesnis žingsnis tavo išgelbėjime tik patvirtina visų prieš tai buvusių žingsnių tikrumą. Tavo pašventinimas kyla iš pašaukimo ir yra užtikrintas jame. Tavo pašaukimas kyla iš Kristaus mirties už nusidėjėlius. Kristaus mirtis kyla iš Dievo išankstinio numatymo (predestinacijos), o išankstinis numatymas kyla iš išrinkimo. Kai tik pajunti esąs įtrauktas į šį didingą, tikslingą, gailestingą, Dievo įvykdytą išgelbėjimą, supranti, jog esi mylimas visagale, amžina, išrenkančia, iš anksto numatančia, atperkančia, pašaukiančia, pašventinančia ir išgelbstinčia Dievo meile. Tada giedi: „Dievas yra ištikimas. Jis tai atliks!”.

Bet ne tik tai. Jau išsirinkdamas tave, Dievas siekė tavo šventumo. Ef. 1,4: „...[Dievas] mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje.“ ( t.p. žr. 2 Tes 2,13). Taigi, tavo šventumas yra toks pats tikras, kaip ir tavo pašaukimas.

Ir ne tik tai. Jau iš anksto numatydamas tave, Dievas siekė tavo šventumo. Rom. 8,29: „O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą“. Tai, kad tapsime vis panašesni į Jėzų, yra taip pat tikra, kaip ir Dievo išankstinio numatymo tikslas.

Bet ir tai dar ne viskas. Net savo Sūnaus mirtyje Dievas siekė tavo šventumo. Ef. 5,25b - 26a: „Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų”. Tavo šventumas yra toks pats tikras, kaip ir neatšaukiamas Dievo tikslo siekimas per Sūnaus mirtį.

Pasirinkdamas, iš anksto numatydamas tave, net mirdamas už tave ir tave pašaukdamas, Dievas siekė tavo šventumo. Taigi, kartu su Pauliumi 1 Tes. 5,24 mes galime sakyti ne tik, kad: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys“, bet ir „Ištikimas yra tas, kuris jus pasirenka, Jis ir įvykdys. Ištikimas yra tas, kuris iš anksto numatė, Jis ir įvykdys. Ištikimas yra tas, kuris pasiuntė Savo Sūnų numirti už tave, Jis ir įvykdys“. Kokiam galutiniam tikslui? „ Jo malonės šlovės gyriui” (Ef. 1,6).