http://lt.gospeltranslations.org/w/index.php?feed=atom&namespace=0&title=Specialus%3ANaujausi_puslapiai 2026-06-09T22:01:04Z Iš Gospel Translations Lithuanian. MediaWiki 1.16alpha http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Kai_Dievas_ir_krik%C5%A1%C4%8Dionys_brangina_Krist%C5%B3,_2_dalis 2020-03-11T00:56:01Z

<p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|How God and Christians Treasure Christ, Part 2}}&lt;p&gt;Pirma matėme (praėjusios savaitės straipsnyje), kad Kristaus branginimas yra 1) pirma—visų pirma—tai, ką Dievas T...</p> <hr /> <div>{{info|How God and Christians Treasure Christ, Part 2}}&lt;p&gt;Pirma matėme (praėjusios savaitės straipsnyje), kad Kristaus branginimas yra 1) pirma—visų pirma—tai, ką Dievas Tėvas daro savo širdyje. Paskui tai yra 2) tai, ką Šventoji Dvasia išlieja į mūsų širdis, kad Kristaus branginimas būtų natūralus mūsų širdžių veiksmas.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Trečia, Kristaus branginimas yra tai, ką mes skelbiame kitiems Dvasios galia.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Jėzaus Kristaus evangelija yra žinia pranešanti, kad nusidėjėliams nereikia susidurti su “Avinėlio rūstybe” (Apreiškimas 6:16), o jį galima pažinti kaip mūsų visa patenkinantį Lobį. Jei gailimės pasaulį branginę labiau negu Kristų ir vietoj jo priimame Kristų kaip mūsų Gelbėtoją ir Viešpatį bei mūsų gyvenimo Lobį, „Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, [mus] ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių“ (Apreiškimas 7:17). Kristaus geroji naujiena yra ne tik tai, kad jis mus išgelbsti iš rūstybės, bet kad jis tampa mūsų Lobiu. Evangelija – tai ne vien tik skausmo nebuvimas, bet ir amžino džiaugsmo – Kristaus – buvimas.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Štai ką mes skelbiame. Mes skelbiame Kristų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, o jo visame išganančiame ir viešpataujančiame valdyme, kaip visa tenkinantį gyvenimo Lobį. Mes ne vien tik siūlome nuodėmių atleidimą. Mes ne vien tik siūlome Kristaus teisumo priskyrimą. Mes ne vien tik siūlome Viešpaties Jėzaus vadovavimą ir apsaugą. Mes siūlome Kristų kaip Lobį, į kurį veda visi mūsų troškimai. Mūsų gruobuoniškumas veda pas jį. Mūsų gašlumas veda pas jį. Visi mūsų žalingi įpročiai veda pas jį. Mūsų vienišumas veda pas jį. Visi mūsų santuokos, draugystės, sėkmės, laisvalaikio, džiaugsmo, svarbos ir įtakos troškimai veda pas Kristų – mūsų Lobį.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Mes buvome sukurti branginti Kristų. Taip pat kiekvienas šiame pasaulyje buvo tam sukurtas. Štai ką mes skelbiame. Kristus mirė už nusidėjėlius, kad visos kaltės, suktybės ir dieviškosios rūstybės kliūtys būtų panaikintos tarp mūsų ir mūsų visa tenkinančio Lobio. Evangelijos tikslas yra Kristaus branginimas. Štai ką mes skelbiame. (Norėdami daugiau apmąstyti skaitykite Filipiečiams 3:7-8; Mato 13:44; Jono 15:11; 1 Korintiečiams 16:22.)&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ketvirta, Kristaus branginimas yra tai, ką palaikome bibliniuose organizmuose, vadinamuose bažnyčiomis.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Tik dabar, pastebėję, kad,&lt;/p&gt;<br /> <br /> *pirma, Kristaus branginimas yra pagrindinė, amžina paties Dievo patirtis jam branginant Sūnų,<br /> *antra, Kristaus branginimas yra patirtis išlieta Šventosios Dvasios į mūsų širdis jos Kristų aukštinančiu buvimu mumyse<br /> *ir trečia, Kristaus branginimas yra mūsų skelbiamos gerosios naujienos tikslas – Kristus mirė ir prisikėlė panaikindamas mūsų nuodėmę ir Dievo rūstybę, kad išteisinti žmonės galėtų amžinai džiaugtis Kristumi kaip savo lobiu –<br /> <br /> &lt;p&gt;galime aiškiai matyti, kodėl Betliejaus baptistų bažnyčia mūsų didėjimo strategiją vadina &lt;em&gt;Kristų branginant kartu&lt;/em&gt;. Tik dabar girdėdami šiuos žodžius galime suprasti, ką jie reiškia iš tikrųjų, kai sakome &lt;em&gt;Kristų branginant kartu&lt;/em&gt; – tai daugėjimo judėjimas įtraukinatis daugelį esančių bažnyčių, naujų bažnyčių ir pasaulinį diakonatą.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Egzistuoja prielaida. Ši centrinė visatos ir krikščioniškojo gyvenimo patirtis – būtent, Kristaus branginimas – yra palaikoma bažnyčiose. Dievas iš anksto paskyrė, kad žmonės atradę „dirvoje paslėptą lobį [Kristų!]” (Mato 13:44) ir atsivertę iš pasaulio branginimo į Kristaus branginimą būtų palaikomi, stiprinami, auginami, keičiami, gryninami, vedami ir mobilizuojami krikščionių organizmuose, vadinamuose bažnyčiomis.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Paulius sakydamas apie bažnyčią „tegul viskas bus daroma ugdymui“ (1 Korintiečiams 14:26), turi omenyje Kristaus garbinimo patirties gilinimą ir stiprinimą. Štai kam reikalinga bažnyčia. Bažnyčia yra Kristaus nuotaka (Efeziečiams 5:25-32). Todėl vietinės visuotinės bažnyčios išraiškos (vadinamos bažnyčiomis) turi palaikyti meilės jausmus deramus nuotakai jos be galo brangiam vyrui. Žodžio tarnyste (Jono 15:11) Dvasios galioje (Jono 16:14) bažnyčia palaiko Kristaus branginimo patirtį savo nariuose ir pasaulyje.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Todėl melskimės ir dirbkime dėl šio didžio reikalo – mėgavimosi, palaikymo, skleidimo ir rodymo giliausios Kristaus branginimo patirties. O tai darydami, mylėkime daugėjančias ir augančias bažnyčias, kur tai yra palaikoma.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Su meile,&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Pastorius Džonas&lt;/p&gt;</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Ar_Kan%C4%8Dia_visada_turi_prasm%C4%99%3F 2020-03-10T21:52:39Z

<p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|Does suffering always make sense?}}&lt;p&gt;&lt;em&gt;Redaguota garsinio įrašo stenograma&lt;/em&gt;&lt;/p&gt; &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar kančia visada turi prasmę?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt; &lt;p&gt;Ne, mums ji tikrai netur...</p> <hr /> <div>{{info|Does suffering always make sense?}}&lt;p&gt;&lt;em&gt;Redaguota garsinio įrašo stenograma&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar kančia visada turi prasmę?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Ne, mums ji tikrai neturi prasmės. Tačiau Dievui ji yra suprantama. Taigi ji nėra nelogiška ar visiškai absurdiška. &lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Mūsų požiūris nėra toks pats kaip Dievo požiūris. Mes nematome to vaizdo, kurį Jis mato. Tam yra daugybė palyginimų. Mano mėgiamiausias yra apie gobeleną. Manau, kad jį panaudojo Corrie ten Boom, kuri smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, po to, kai buvo suimta už tai, kad padėjo žydams.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Jos nuomone, pasaulio kančia yra tarsi vaizdas, kurį matome žiūrėdami į gobeleno apačią. Dievas jį audžia iš viršaus į apačią ir mato besivystantį paveikslą. Mes gi, į jį žiūrime iš apačios ir tematome daugybę susipynusių gijų. Mums neatrodo, kad audėjo darbas yra sąmoningas, tačiau tai yra tas pats gobelenas.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Kartais mes matome vien tik gobeleno apačią. Tačiau Dievas Biblijoje mums davė daugybę savo audėjiškos išminties įrodymų, pakankamai žvilgtelėjimų į užbaigtą gobeleną ir pažadėjo, jog Jis gražiai suaus mūsų gyvenimo gijas. Taigi galime Juo pasitikėti. Bėdoje tai ir darome.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Mes neturime suprasti savo ar kito kančios taip gerai, kad suvoktumėm kodėl tai atsitiko dabar, kodėl kančia yra tokia gili ar su tokiomis pasekmėmis. Mes negalime viso to pamatyti. Tačiau mes matome pažadus “Viskas išeis tau į gerą” ir “Mano malonė bus tobula tavo silpnume”. Dievas Biblijoje mums atvėrė pakankamai, kad mes žinotumėme, jog ten aukštai, yra gobelenas ir aš esu jo dalis. Ir jis bus nostabus. Taigi aš tvirtai jo įsikibsiu.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Pasimelskime už tuos, kurie dabar kenčia.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Amen. Meskimės.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Tėve, aš meldžiu, kartu su apaštalu Pauliumi, kad kiekvienam, manęs besiklausančiam suteiktum vidinės stiprybės iš savo šlovės turtų per savo Dvasią. Aš meldžiu, kad Kristus apsigyventų jų širdyse tikėjimu ir kad jie įsitvirtintų ir įsišaknytų meilėje. Aš meldžiu, kad savo kančioje jie turėtų stiprybės, dvasinės stiprybės, kartu su visais tikinčiaisiais suprasti, koks yra Kristaus meilės aukštis, gylis, ilgis ir plotis; ir pažintų Kristaus meilę, kuri pranoksta žinojimą.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Aš meldžiu, kad Kristus būtų jų lobis, jų viltis, stiprybė ir džiaugsmas. Dieve, te Jėzus būna jiems toks tikras, toks stiprus, toks vienatinis, toks patikimas, kad kai jų gyvenimus aplanko kančia, jie būtų nepajudinami savo tikėjime. &lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;O Dieve, sustiprink juos savo malone.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;blockquote&gt;Malonė neužkerta to, kas nėra palaima&lt;br&gt;<br /> Ir nepadeda pabėgti nuo visų vargų, tačiau&lt;br&gt;<br /> Malonė paskiria vargą ir skausmus&lt;br&gt;<br /> Ir tuomet, pačią tamsiausią naktį mus išlaiko&lt;/blockquote&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Dieve, savo malone sustiprink kiekvieną, kuris atsiduoda tau.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Aš meldžiu Jėzaus vardu, Amen.&lt;/p&gt;</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Kai_Dievas_ir_krik%C5%A1%C4%8Dionys_brangina_Krist%C5%B3,_1_dalis 2011-02-02T04:20:16Z

<p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|How God and Christians Treasure Christ, Part 1}} Kristaus branginimas yra visų pirma tai, ką savo širdyje atlieka Dievas Tėvas. Tuomet Šventoji Dvasia jį išlieja į ...</p> <hr /> <div>{{info|How God and Christians Treasure Christ, Part 1}} <br /> <br /> Kristaus branginimas yra visų pirma tai, ką savo širdyje atlieka Dievas Tėvas. Tuomet Šventoji Dvasia jį išlieja į mūsų širdis, kad Kristaus branginimas būtų mūsų širdžių veiksmas. Paskui jį skleidžiame kitiems Dvasios galia. O vėliau jį palaikome bibliniuose organizmuose, vadinamuose bažnyčiomis. Apžvelkime šias keturias patirtis: šįkart dvi ir dvi kitą kartą. <br /> <br /> '''Pirma—visų pirma—Dievas Tėvas brangina Kristų.''' <br /> <br /> Teiginys „Dievas yra meilė“ turi daugiau nei vieną reikšmę. Viena iš reikšmių yra ta, kad nuo amžinybės (štai ką turiu omenyje sakydamas „visų pirma“) Dievas mylėjo savo visuomet egzistuojantį Sūnų. Niekada nebuvo laiko, kai Sūnaus nebuvo ir jis nebuvo Dievas. Jis visada buvo „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas” (Hebrajams 1:3). Kadangi Dievas Tėvas yra tobulas, jis tobulai myli tai, kas tobulai miela. Pirma—visų pirma—Tėvo meilė buvo jo meilė savo paties šlovei visiškai atspindėtoje ir atvaizduotoje jo Sūnuje. Sūnus nesukurtas. Jis nepadarytas. Jis yra prieš visus amžius gimęs iš Tėvo. Kol buvo Tėvas, visuomet buvo ir gimęs, branginamas Sūnus. <br /> <br /> Melsdamasis Jėzus tarė Tėvui: „nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą,“ o paskui jis Tėvo prašė: „kad ''meilė, kuria mane pamilai'', būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jono 17:26). Dievas visą amžinybę visiškai gėrėjosi savo Sūnaus šlove. Jis brangino savo Sūnų. Štai kokia yra meilė amžinai vertai būtybei. Tai branginimas. Tai ne gailėjimasis, užjautimas, gailesčio rodymas ar poreikių tenkinimas. Šitaip mylime vargstančią būtybę, o ne Dievą. Taigi pirma—visų pirma—Kristaus branginimas yra toks, kaip jį brangino Dievas nuo visos amžinybės. <br /> <br /> '''Antra, Kristaus branginimas yra tai, ką Šventoji Dvasia išlieja į mūsų širdis, kad Kristaus branginimas būtų mūsų širdžių veiksmas. ''' <br /> <br /> Šventoji Dvasia visuomet buvo nuo visos amžinybės kylanti iš Tėvo ir Sūnaus. Ji nėra kūrinys. Ji – ne Sūnus ir ne Tėvas. Bet visa tai, kas jie yra savo dieviškąja prigimtimi, yra ji. Galima apie tai galvoti šitaip: taip, kaip nuo amžinybės Tėvas brangino Sūnų ir kaip Sūnus brangino Tėvą, Dvasia buvo Asmuo atspindintis dieviškąjį branginimo veiksmą. Dvasios esybė ir Asmenybė tęsiasi, kai Tėvas ir Sūnus vienas kitą brangina. Kol nuo amžinybės buvo Tėvas ir Sūnus, iš jų kilo Dvasia kaip Asmuo, kuris yra jų vienas kito branginimas. <br /> <br /> Taigi, kai Dvasia yra išsiųsta naujai misijai po Kristaus prisikėlimo, jos tikslas buvo pažadinti ir sustiprinti Kristaus branginimo patirtį. Jėzus sakė, kad kai Dvasia ateis, „[ji] toliau liudys apie mane“ (Jono 15:26). „Ji pašlovins mane“ (Jono 16:14). Tai reiškia, kad ji Kristų parodys šlovingą jo žmonių širdims. Ji parodys ir leis patirti jį kaip lobį. <br /> <br /> Prieš tai, kol nupuolusieji žmonės gali branginti Kristų, jie turi gimti iš naujo. Tai yra, jiems reikalinga nauja dvasinė prigimtis, kuri sugeba Kristų matyti kaip lobį. Tai įvyksta per Dvasią: „jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jono 3:3). Taigi, tikras, nuoširdus garbinimas vyksta tada, kai Dvasia mus paspartina atgimti iš naujo ir įgalina mus triumfuoti Kristaus beribėje vertėje. Todėl Paulius teigia, kad krikčionys yra žmonės, kurie „tarnauja Dievui jo ''Dvasia'', didžiuojasi Kristumi Jėzumi“ (Filipiečiams 3:3). Per savo Dvasią Dievas „sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Korintiečiams 4:6). Tai reiškia, kad Dievo Dvasia mus įgalino branginti Kristų kaip amžinai vertingą Dievo atvaizdą. <br /> <br /> Prieš tai, kol Kristaus branginimą skleidžiame kitiems (tą aptarsime kitą kartą), Dievas su mumis dalinasi per savo Dvasią leisdamas save patirti. Štai ką reiškia tapti krikščionimi. Mes iš tamsos pereiname į šviesą ir iš mirties į gyvenimą. Kristus ir yra ta šviesa ir gyvenimas. Kristaus branginimas yra įrodymas, kad esate prikeltas iš mirties su Kristumi ir atgimęs iš Dievo Dvasios. <br /> <br /> Per šias Kalėdas, pamatykite ir mėgaukitės lobiu – Kristumi. Todėl prisiminkite, kad Dievas Tėvas brangino Kristų virš visko nuo visos amžinybės. O Šventoji Dvasia buvo siųsta, kad įgalintų mus pamatyti Kristaus tikrąją vertę. <br /> <br /> Pastorius Džonas <br /> <br /> &lt;br&gt;</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Devyni_sveikos_ba%C5%BEny%C4%8Dios_bruo%C5%BEai/Ai%C5%A1kinamasis_pamokslavimas 2010-10-21T21:24:15Z

<p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|Nine Marks of a Healthy Church/Expositional Preaching}} '''Aiškinamojo pamokslavimo apibrėžimas''' Pradėkime nuo Dievos pradžios su mumis – Jo kalbėjimo su mumis....</p> <hr /> <div>{{info|Nine Marks of a Healthy Church/Expositional Preaching}} <br /> <br /> '''Aiškinamojo pamokslavimo apibrėžimas''' <br /> <br /> Pradėkime nuo Dievos pradžios su mumis – Jo kalbėjimo su mumis. Taip mes gavome savo pačių dvasinę sveikatą ir taip pagerės mūsų bažnyčių sveikata. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui – vienam seniausių pamokslavimo būdų – yra nepaprastai svarbus bet kuriam vadovaujančiam bažnyčioje, o ypač bažnyčios kunigui/pastoriui. Tai pamokslavimas, kurio tikslas – išdėstyti, kas pasakyta tam tikroje Biblijos ištraukoje, atsargiai išaiškinti jos reikšmę ir pritaikyti ją bendruomenei (žr. Nehemijo 8:8). Žinoma, yra daugybė kitų pamokslavimo būdų. Pavyzdžiui, teminiai pamokslai surenka visus Rašto mokymus apie vieną dalyką, kaip antai, maldą ar aukojimą. Biografiniai pamokslai ima kurio nors Biblijos veikėjo gyvenimą ir jį piešia kaip Dievo malonės parodymą ir vilties bei ištikimybės pavyzdį. Tačiau aiškinamasis pamokslavimas yra kažkas kita. Tai – tam tikros Dievo Žodžio dalies paaiškinimas ir pritaikymas. <br /> <br /> '''Aiškinamasis pamokslavimas iš esmės nėra stilius''' <br /> <br /> Aiškinamasis pamokslavimas tiki Rašto autoritetingumu, bet yra kažkas daugiau. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui yra įsipareigojimas klausytis Dievo Žodžio. Lygiai taip, kaip Senojo Testamento pranašai ir Naujojo Testamento apaštalai nebuvo tik pasiųsti eiti ir kalbėti, bet jiems buvo duota konkreti žinia, taip ir krikščionių pamokslininkai šiandien turi valdžią kalbėti iš Dievo tiek, kiek jie kalbės Jo žodžius. Taigi, aiškinančiojo pamokslininko valdžia prasideda ir baigiasi Raštu. Kartais žmonės aiškinamąjį pamokslavimą painioja su mėgstamo aiškinančiojo pamokslautojo pamokslavimo stiliumi, tačiau iš esmės tai ne stiliaus dalykas. Kitų pastebėjimu, aiškinamasis pamokslavimas galiausiai apima ne tai, kaip kalbame apie ką, bet kaip nusprendžiame apie ką kalbėti. Jis nepažymėtas tam tikra forma, bet bibliniu turiniu. <br /> <br /> '''Paklusnumas Dievo Žodžiui, o ne paties pamokslininko žinioms''' <br /> <br /> Kai kas su džiaugsmu priimantis Dievo Žodžio autoritetingumą ir net išpažįstantis tikintis Biblijos neklaidingumu, tačiau praktikoje (tyčia ar ne) aiškinančiai nepamokslaujantis, niekada nepamokslaus daugiau nei jo žinios. Pamokslininkas gali imti Rašto dalį ir įtikinti bendruomenę apie svarbią temą, tačiau visiškai neprisiliesdamas prie ištraukos prasmės. Kai tai atsitinka, pamokslininkas ir bendruomenė iš Rašto girdi tik tai, ką jau žino. <br /> <br /> Iš kitos pusės, kai pamokslaujame iš Rašto vietos jos kontekste, aiškinančiai – imdami ištraukos prasmę kaip žinios prasmę – iš Dievo išgirstame tai, ko neketinome išgirsti pradėję klausyti. Nuo pradinio kvietimo atgailai iki gyvenimo srities, kurioje Šventoji Dvasia mus ką tik apkaltino, mūsų visas išganymas susideda iš Dievo girdėjimo taip, kaip niekad nenumanėme prieš Jį išgirsdami. Šis labai praktiškas paklusnumas Dievo Žodžiui privalo būti akivaizdus pamokslininko tarnavime. Neapsigaukite: tai pagaliau bendruomenės atsakomybė tą užtikrinti. (Pastebėkite Jėzaus numanomą atsakomybę bendruomenei Mato 18-ame skyriuje, ar Pauliaus 2-ame laiške Timotiejui 4-ame skyriuje.) Bažnyčia niekada neturi pavesti asmens dvasinei parapijos valdžiai, praktikoje nerodančio įsipareigojimo klausytis ir mokyti Dievo Žodžio. To nepaisymas neišvengiamai kliudys bažnyčios augimui, praktiškai ją augins tik iki kunigo/pastoriaus lygio. Tokiu atveju, bažnyčia po truputį prisitaikys prie jo minčių, vietoj to kad prisitaikytų prie Dievo minčių. <br /> <br /> '''Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu''' <br /> <br /> Dievo žmonės visada buvo kuriami Dievo Žodžiu. Nuo kūrimo Pradžios 1-ame skyriuje iki Abromo kvietimo Pradžios 12-ame skyriuje, nuo sausų kaulų slėnio regėjimo Ezechielio 37-ame skyriuje iki gyvojo Žodžio atėjimo, Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu. Paulius romiečiams rašė: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (10:17). Paulius korintiečiams rašė: „O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1:21). <br /> <br /> Sveikas aiškinamasis pamokslavimas dažnai yra bažnyčios augimo šaltinis. Martyno Liuterio patyrimu, toks atidus dėmesys Dievo Žodžiui buvo reformacijos pradžia. Mes taip pat privalome įsipareigoti būti nuolatos Dievo Žodžio reformuojamomis bažnyčiomis. <br /> <br /> Kartą dėstydamas dienos seminarą apie puritonizmą Londono bažnyčioje, paminėjau, kad puritonų pamokslai kartais tęsdavosi dvi valandas. Vienas asmuo išsižiojo iš nuostabos ir paklausė: „Kiek laiko buvo paliekama garbinimui?“ Šio žmogaus manymu, pamokslaujamo Dievo Žodžio klausymas neįėjo į garbinimą. Aš atsakiau, kad daugelis anglų-protestantų krikščionių Dievo žodžio klausymą sava kalba ir atsakymą į jį savo gyvenimu būtų vadinę svarbia garbinimo dalimi. Ar jie turėjo laiko kartu giedoti, būtų buvę nelabai svarbu. <br /> <br /> '''Pamokslaujamo Dievo Žodžio centriškumas''' <br /> <br /> Mūsų bažnyčios turi atgaivinti Žodžio centriškumą garbinime (pamaldose). Dievo Žodžio klausymas ir atsakymas į jį gali apimti šlovinimą ir padėką, išpažinimą ir skelbimą, ir bet kurie šių gali būti giesmė, tačiau nebūtinai visi turi būti išreikšti giesmėmis. Bažnyčia pastatyta remiantis muzika – nesvarbu kokio stiliaus – yra bažnyčia pastatyta ant lakaus smėlio. Pamokslavimas yra svarbi ganytojiško darbo dalis. Melskitės už savo pastorių/kunigą, kad jis įsipareigotų griežtai, atidžiai ir rimtai studijuotų Raštą ir kad Dievas jį vestų Žodžio supratime ir jo taikyme savo paties gyvenime ir bažnyčioje (žr. Luko 24:27; Apd 6:4; Ef 6:19-20). Jei esate pastorius/kunigas, melskite šių dalykų sau. Taip pat melskitės už kitus pamokslaujančius ir mokančius Dievo Žodžio. Galiausiai, melskitės, kad mūsų bažnyčios save pavestų Dievo Žodžio, pamokslaujamo aiškinamai, klausymui, kad kiekvienos bažnyčios planai būtų vis labiau apipavidalinti Dievo planų Rašte. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui yra sveikos bažnyčios bruožas. <br /> <br /> '''Klausimai pamąstymui''' <br /> <br /> #Perskaitykite Nehemijo 8:7-8. Ką Biblija kalba apie levitus skaitančius žmonėms Įstatymo knygą? 12-oje eiltėje pasakyta, kad po susirinkimo žmonės išėjo linksmai švęsdami. Pasak ištraukos, kodėl jie šventė? <br /> #Autorius aiškinamąjį pamokslavimą apibrėžia kaip „tam tikros Dievo Žodžio dalies paaiškinimą ir pritaikymą.“ Suformuluokite šį apibrėžimą savais žodžiais. Kas aiškinamąjį pamokslavimą išskiria iš kitų pamokslavimo būdų, pavydžiui, teminio ar biografinio? <br /> #Apaštalų darbų 20:27, Paulius efeziečiams kalba, kad jis triūsė jiems skelbti „visus Dievo nutarimus.“ Pripažindami, kad mūsų, kaip bažnyčios vadovaujančiųjų, darbas yra tą patį daryti mūsų žmonėms, kaip aiškinamasis pamokslavimas mums padeda šiame darbe skelbti visus Dievo nutarimus mūsų žmonėms? Koks pavojus laukia, jei neimsime ištraukos prasmės kaip žinios prasmės? <br /> #Nuo Pradžios 1-ojo skyriaus iki Naujojo Testamento Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu. Perskaitykite Romiečiams 10:17 ir 1-ąjį laišką Korintiečiams 1:21. Ką Dievas naudoja, kad Savo žmones atvestų į gelbstintį tikėjimą Kristuje? Ką tai mums sako apie pagarbą, kurioje turėtume laikyti Dievo Žodį savo bažnyčiose? Kaip ta pagarba turėtų praktiškai atsiskleisti mūsų pamokslavime?</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Biblinis_ba%C5%BEny%C4%8Dios_augimas 2010-09-12T03:27:32Z

<p>Kathyyee: </p> <hr /> <div>{{info|Biblical Church Growth I Thessalonians 3:12-4:12}} <br /> <br /> Toledo reformatų teologinė konferencija <br /> <br /> Balandžio 27-oji, 2002 <br /> <br /> Kaip turėti augančią bažnyčią? Pasak reklamų nesename, garsiame evangelikų žurnale, bažnyčios gali augti apsilankydamos seminare apie veiksmingą bažnyčios vadovų ruošimą vietinėje bažnyčioje; užsisakydamos naujos sekmadieninės mokyklos literatūros; nusipirkdamos elektroninių komunikacijų prietaisus iš parduotuvės Alabamoje; išsirinkdamos teisingą studijų Bibliją ar krikščionišką knygą, teisingą kolegiją ar seminariją. Įstojus į vieną garsią seminariją, ji jus „įgalins tapti pasaulio permainininku.“ <br /> <br /> Bažnyčios augimas šiandien yra didelis verslas. Daug žmonių, pradedant mažtančių denominacijų biurokratais, baigiant religijos sociologais, uoliais, jaunais evangelikalais pastoriais, norėtų žinoti, kaip atrodo auganti bažnyčia ir kaip tokią bažnyčią turėti. <br /> <br /> Apaštalas Paulius žinojo, kad iš esmės auganti bažnyčia yra sudaryta iš augančių krikščionių. Taigi jis laiką skyrė maldai už krikščionis, kuriuos pažinojo, ir jų mokymui. Ir, Dievo malone, bažnyčia augo. Dabar atsiverskime pirmąjį Pauliaus laišką tesalonikiečiams, pradėdami 3-uoju skyriumi, 12-ta eilute. <br /> &lt;blockquote&gt;''12 Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, 13 kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais. 1 Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos! 2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą - šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią. 9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Pirmiausia pažvelgsime į Pauliaus maldas už augančią bažnyčią, 3:12-13, akstiną augančiai bažnyčiai, 4:1, ir pamokymus augančiai bažnyčiai, 4:2-12. <br /> <br /> Pirmiausia, kaip ir ankstesniuose skyriuose (pradedant 1-uoju, o toliau 2-ame ir 3-ame) Paulius su tesalonikiečiais pasidalino, kaip už juos meldėsi. Jis meldė dviejų dalykų – meilės ir šventumo. <br /> <br /> 12-oje eilutėje skaitome, kaip Paulius už juos meldėsi:'''„Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime.“''' <br /> <br /> Paulius žino, kad Dievas yra meilės šaltinis. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Paulius jiems paprastai ''neliepia'' labiau mylėti. Paulius ''meldžia ''Dievo, nes žino, kad to, ko prašo, Dievui įmanoma įvykdyti ir pats Dievas sakė, kad to trokšta. Pagaliau pats Dievas mums paliko meilės pavyzdį ir suteikia galią tuo pavyzdžiu sekti. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:7-8). <br /> <br /> Taigi mes, krikščionys, mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo – ir palikdamas mums meilės pavyzdį, ir įgalindamas mus mylėti. O jei mums reikia augti meilėje, ką mums tada daryti? Pirmiausia, ką galime daryti, tai melstis. Tam, kad augti, reikia melstis. <br /> <br /> Paulius mano, kad tesalonikiečiai yra mylintys (tai aišku pradedant 4:9), bet nori, kad jų meilė didėtų, netgi veržtųsi per kraštus, ištrūktų iš ribų! Krikščionys visada turi augti. Gera to melsti už pažįstamus ir save pačius, kad mes vis labiau mylėtume vienas kitą. <br /> <br /> Taip pat 13-oje eil. skaitome, kad Paulius meldė šventumo. '''„Kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais.“''' <br /> <br /> Ir vėl pastebėkite jų stiprybės šaltinį. Paulius meldžia, kad Dievas tvirtintų jų pačią būties šerdį – jų asmenybę, valią, - tą vietą, kurioje talpinami gyvenimo tikslai ir siekiai – jų širdis. Jis paaiškina, kodėl nori, kad tesalonikiečių širdys būtų tvirtos: kad būtų nepeiktinos ir šventos. Paulius meldžia, kad jie nebūtų kaltinami jokia nuodėme, kad jie būtų nepeiktini. Jis taip pat meldžia, kad jie būtų šventi, kad jų gyvenimai atspindėtų vien tik gerą Dievo vardą. Paulius nori, kad jie nusivilktų sena ir apsiviltų nauja. Paulius pabrėžia, kad tas nepeiktinumas – tai paprastai ne stebinčio pasaulio akyse, bet daugiau „mūsų Dievo ir Tėvo akyse,“ kai įvyks paskutinis įvertinimas atvėrus visas knygas, kai mūsų Viešpats Jėzus ateis su visais savo šventaisiais. Ši „pabaigos“ tema tęsiasi visame laiške. <br /> <br /> Argi neįdomu, kad Paulius jiems nesakė meldžiąs jų fizinės sveikatos ir gerovės, persekiojimų pabaigos – tų dalykų, kuriuos mes būtinai minėtume meldsdamiesi už kitus. Aš nesakau, kad Paulius niekuomet šių dalykų nemeldė. Bet čia jis tuo su jais nesidalina. Pauliui labiausiai rūpi melstis ne už jų fizinę sveikatą ar materialinę gerovę, bet už jų dvasinę gerovę. <br /> <br /> Paulius ne tik meldėsi už tesalonikiečius, bet ir skatino juos savo gyvenimo perspektyva patikti Dievui (4:1). Paulius juos maldavo. '''„Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“''' <br /> <br /> Jis jau anksčiau jiems priminė daug dalykų, apie kuriuos buvo kalbėjęs, kai buvo su jais. O dabar, ką jis sako juos mokęs? Kaip gyventi. Tai nebuvo paprastas pamokymas, kuo reikėjo tikėti, bet kaip gyventi. Kai Paulius buvo su šiais tikinčiaisiais, jis ne tik juos mokė žodžiais, bet ir rodė, kaip reikėjo gyventi. Kai jis girdėjo apie jų tvirtą stovėseną Viešpatyje, kaip jo pasakyta 8-oje eil., tai nereiškia, kad jie vis dar laikėsi teisingų įsitikinimų, bet kad jie vis dar gyveno teisingą gyvenimą. Pasak Metjuso Henrio: „Graži kalba dorai negyvenant į dangų mūsų nenuves.“ <br /> <br /> Paulius jiems primena, kaip gyventi, sakydamas „privalote &amp;lt;...&amp;gt; patikti Dievui.“ Nesvarbu kokios būtų į vartotojus besiorientuojančių bažnyčių išorinės savybės, bet kurio tikro bažnyčios augimo širdis – noras patikti Dievui. Jei esame sąžiningi, turime prisipažinti, kad visi gyvename stengdamiesi kažkam patikti. Bet svarbiausias klausimas – kas tas asmuo. Iš ko reikalaujame pritarimo, kad būtume laimingi, patenkinti? Pasak Biblijos, krikščionis gyvena tam, kad patiktų Dievui. Ir tik tada, kai noras patikti Dievui judės į krikščioniškojo, bažnyčios gyvenimo centrą, tas augimas ir vyks. <br /> <br /> Ir vėl čia pastebime augimo idėją. Paulius teigia: „o jūs taip ir elgiatės“, „tai darykite daugiau pažangos.“ Jis nenori, kad jie tik gyventų, bet kad jie pertektų. Augančio krikščionio žymė – ne tobulumas, o noras augti vis daugiau. <br /> <br /> Paulius juos ''ragina'' tą daryti. Žodis „raginame“ 1-oje eil. Pauliaus naudotas jam pradedant karštai įtikinėti, susitelkiant ties sava mintimi, kad ji būtų giliai įsiminta. „Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui¬ – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“ Paulius vis labiau ir labiau juos ragino augti gyvenant taip, kad patiktų Dievui. '''Tai''' yra augančios bažnyčios akstinas. <br /> <br /> Paulius meldė, kad jie būtų mylintys ir šventi. Jis jų maldavo. O paskutinėje ir ilgiausioje mūsų ištraukos dalyje, jis prie minėtų dalykų prideda keleta konkrečių pamokymų augančiai bažnyčiai (4:2-12). <br /> <br /> Pirma, jis juos moko apie šventumą, nuo 2-os iki 8-os eil. Sekite su manimi. <br /> &lt;blockquote&gt;''2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Taigi, viena vertus, jie turėtų vis labiau ir labiau gyventi šventume. Paulius liepia: „Būkite šventi“ (3 eil.). Senesniuose leidimuose čia sakoma „šventėjimas.“ Dievo valia – mūsų augantis šventėjimas, kad taptume šventi, ypatingi, atskirti. Pats pagrindinis šventas dalykas yra Dievas. Ona meldėsi: „Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS“ 1 Samuelio 2:2. Todėl turime atspindėti Dievo charakterį savo šventame elgesyje. Šventas gyvenimo būdas parodo aiškiausiai, kad esame Jo žmonės. Negalime kitų klaidinti išpažindami, kad esame Šventojo Dievo vaikai, bet negyvendami švento gyvenimo. <br /> <br /> Taigi turime tokį Pauliaus tvirtinimą apie šventumą, kuriame moralinės užuominos yra matomos žodžių reikšmėje. Mūsų kūnai turi būti švarūs ir tyri prieš Jį. Jei to laikysimės, nuostabus, gyvybę teikiantis Viešpaties šventumas švies iš mūsų gyvenimo į aplink mus esantį tamsų pasaulį. Čia Paulius liepia susilaikyti nuo svetimavimo (3-a eil.) – bet kokių lytinių santykių už santuokos ribų. Kodėl? Visa sugrįžta į patikimą Dievui. Paulius pateikia dvi priežastis. Pirma, 6-oje eilutėje, dėl '''gresiančios bausmės''' – Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus. Paulius ištikimai sekė Jėzaus pavyzdžiu mokydamas šiuos jaunus krikščionis, kad Viešpats gali sugrįžti bet kuriuo metu ir todėl jie turi gyventi pasiruošę. O tai reiškė, kad jie turėtų vengti to, kas užsitrauks Jėzaus bausmę. Antra, 7-oje eilutėje jis teigia, kad dėl '''jiems planuoto tikslo''' – Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Efezo tikintiesiems Paulius sakė, kad Dievas „mus išsirink[o] jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (1:4). Paulius už Filipijos tikinčiuosius meldė, kad jie „būt[ų] tyri ir be priekaišto Kristaus dieną“ (1:10). Koloso tikintisiems jis teigė, kad Kristus juos sutaikė su savimi, „kad [jie] pasirodyt[ų] jo akyse šventi, tyri ir nekalti“ (1:22). <br /> <br /> Pastebėkite, kad šis šventumo gyvenimas – tai gyvenimas, kuris patinka Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Štai kaip Jis norėtų, kad gyventume. Šie pamokymai duoti „Viešpaties Jėzaus vardu“ (2-a eil.). „Tokia gi Dievo valia,“ Paulius sako 3-oje eilutėje. O 8-oje eilutėje jis įspėja, kad „kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.“ Dievas mums duoda Savo šventumo Dvasią. Jis yra šventas. Tuos, kuriuose gyvena, padaro tokius kaip Jis – šventus. <br /> <br /> Tai faktas, kad Dievo žinia Paulių skatino primygtinai kalbėti. Paulius aiškiai norėjo, kad jie žinotų, jog šios mintys nebuvo tiesiog jo. Ne, šiame reikale Paulius sekė Jėzaus nurodymus duotus jo mokiniams kitus mokyti to, ką Jis juos išmokė (Mato 28:18-20). <br /> <br /> Tai gero pamokslavimo šerdis. Iš tikrųjų, pamokslavimas, kaip kažkas yra sakęs, - tai tiesa skelbiama per asmenybę. Bet ta asmenybė turi stiprinti Dievo tiesą, o ne daryti ją neaiškią. Teigiama, net reikalinga, pamokslininkams naudotis Dievo suteikta išmintimi, bet taip, kad atskleisti tekstą, o ne paties pamokslininko mintis. Kas tik bepamokslautų, privalo savo pašaukimą sutvirtinti mokydamasis, kaip kalbėti Dievo žodžius, o ne tik savo paties idėjas. <br /> <br /> Ir pagaliau 9-12 eilutėse, Paulius moko apie meilę (4:9-12). <br /> &lt;blockquote&gt;''9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Jie vienas kitą mylėjo broliška meile. Ir vėl atkreipkite dėmesį į padrąsinimo svarbą. Dievas juos mokė (broliškos meilės). Jie reagavo. Paulius pastebėjo ir juos padrąsino. Taigi nenuostabu jiems adresuoto kito Pauliaus laiško pradžioje atrasti šiuos žodžius (1:3): „Mes turime nuolat dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja.“ <br /> <br /> Nors Dievas jau ''aiškiai'' juos to išmokė, jis vis tiek tvirtina, kad jie galėtų augti, taigi jis jų ''primygtinai prašo''; jis jų maldauja taip, kaip ir ką tik jų meldė dėl lytinio šventumo daryti ''daugiau pažangos''. Net jei jų meilė ir buvo plati, besitęsianti toliau nei vietinės bendruomenės ribos, Paulius visvien juos galėjo skatinti vienas kitą mylėti vis ''daugiau''. Jis pateikia konkrečių pavyzdžių 5:12-15: gerbti vyresniuosius (5:12-13), įspėti nedrausminguosius (5:14), padrąsinti liūdinčiuosius (5:14), palaikyti silpnuosius (5:14), būti su visais kantriems (5:14), neatsimokėti kam nors blogu už bloga (5:15), daryti gera vieni kitiems ir visiems (5:15). <br /> <br /> Deja, atrodo, kad šioje bažnyčioje buvo keletas sunkumų. Pauliaus mokymo apie Kristaus grįžimą nesupratimas tikriausiai kai kuriuos atvedė į tokią padėtį, kuri pasireiškė nerimą keliančiu fanatizmo ir tinginystės deriniu jiems apleidus paprastą gyvenimo eigą ir laukiant Viešpaties neišvengiamo atėjimo. Taigi Paulius jiems liepė '''stengtis gyventi ramiai'''; tai yra ne gyventi nerimastingą ir piktinantį gyvenimą, bet gyventi taikiai su Dievu, kitais ir savimi (žr. „taikiai sugyvenkite“ 5:13). Tai puiki idėja, ar ne? Stengtis gyventi ramiai. Viename mano mėgstamiausių filmų – „Žmogus visiems metų laikams“ (scenarijaus aut. Robertas Boltas) – į Serą Tomą Morą kreipiasi jaunas Kembridžo absolventas, kuris prašo padėti surasti jam darbą. Moras pasiūlo jį rekomenduoti mokytojo vietai. Tačiau Ričas, jaunuolis, atsisako ir vietoj to nori vietos teisme. Moras jį įspėja apie valdžios ir privilegijos gundymus ir baigdamas vėl pasiūlo rekomenduoti mokytojo vietai: „Žmogus turi eiti ten, kur nebus gundomas... Kodėl nebūti mokytoju? Būtumėte puikus mokytojas, tikriausiai labai puikus.“ Ričas atsako: „O jei toks ir būčiau, kas tai žinotų?“ Moras: „Jūs, Jūsų mokiniai ir draugai, Dievas. Nebloga publika. . . . O taip pat būtų ir ramus gyvenimas.“ Tai Viešpats Jėzus išmokė savo sekėjus melstis, neleido mūsų gundyti. O Paulius mums liepia stengtis „gyventi ramiai.“ <br /> <br /> Paulius toliau jiems nurodo vieną kelią tokiam gyvenimui puoselėti – paprasčiausiai atsidedant saviesiems reikalams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia kažkas kita nei Pauliaus rekomenduojama broliškoji meilė; bet žinoma, kad atsidedant saviesiems reikalams taip, kaip reikia, yra meilė aplinkinimas. Tarp nesavanaudiškumo, kuris apima kitų poreikius dedant prieš savuosius, ir savanaudiškumo, kuris apima poreikį visuomet pirmam išgirsti, pirmam pasakyti, ar įsižeidimą, kad neišgirdai ar išgirdai, yra didelis skirtumas. Prieš ieškodamas ar siūlydamas dalį informacijos apie kitą asmenį, būtų neblogai kartais savęs paklausti: „Ar man reikia tai žinoti? Ar šiam asmeniui reikia tai žinoti?“ Nesupraskite manęs klaidingai: mums, krikščionims, turi rūpėti vienas kito gyvenimas, bet tai turime daryti kalbėdamiesi vienas su kitu tiesiai, su nuolankia meile ir rūpesčiu, o ne kritiškai kalbėdami apie vienas kitą su pasipūtusiu teisuoliškumu, visada žinodami geriau nei kiti. <br /> <br /> Kita šios meilės dalis – darbas su savomis rankomis. Pastebėkite Pauliaus raginimą perspėti nedrausminguosius (5:14). Tai tikriausiai buvo tikra ir auganti Tesalonikos bažnyčios problema. Štai kodėl Paulius ir vėl juos turėjo įspėti kitame savo laiške vengti tinginių (2 Tes 3:6-12). <br /> <br /> Matote, pasak 12-ios eil., Pauliui rūpi kitų pagarbos pelnymas – be papildomo suklupimo akmens žmonėms klausantiems evangelijos – kad nebūtų niekam skolingi (žr. Romiečiams 13:8). Būti nuo kitų priklausomam – ne tik blogas liudijimas, bet ir nereikalingas jų laisvės liudyti pašaliečiams kliudymas ir taikių santykių tarp bažnyčios narių sujaukimas (todėl Paulius 2 Tes 3:11 riša tinginiavimą su mėgimu kištis į svetimus reikalus). <br /> <br /> Ar matote santykį tarp broliškos meilės ir ramaus gyvenimo? Labai paprastai nebuvimas apsunkinančiu broliams ar įžeidžiančiu artimiesiems yra meilės reikalas. <br /> <br /> '''Visame, ką pasakė, Paulius mokė, kaip gyventi augantiems mokiniams, augančiai bažnyčiai, kaip augti šventume ir meilėje.''' <br /> <br /> '''Pabaiga''' <br /> <br /> Apaštalo Pauliaus pavyzdys mums pataria, kaip padėti bažnyčiai augti. Ar įsidėmėjote, ką Paulius darė norėdamas matyti šią bažnyčią augant? Jis darė tai, ką jums reikėtų daryti, jei norite matyti savo ar bet kurią kitą bažnyčią augant. Jis už juos ''meldėsi'', kad jie taptų šventi ir mylintys, jis ''meldė'' jų tapti šventais ir mylinčiais ir ''mokė'' juos, kaip tapti šventais ir mylinčiais. <br /> <br /> Neatsitiktinai Paulius buvo taip susirūpinęs šių krikščionių tapsmu šventais ir mylinčiais. Dievas pašaukė visą bažnyčią kartu, kad būtų Jo charakterio paveikslas, atspindys. Taigi, būdami šventi ir mylintys, šie krikščionys atspindėtų savo Tėvo charakterį, kuris Save atskleidė kaip šventą ir mylintį galbūt daugiau negu bet ką kita. <br /> <br /> Tam, kad būti auganti bažnyčia, reikia atspindėti charakterį to, kuris mus iš pradžių pašaukė būti bažnyčia. Pagaliau, jei mes to nedarysime, neaugsime, nors ir kiek žmonių prie mūsų prisijungtų. <br /> <br /> Jei augame kaip krikščionys ar kaip bažnyčios, mes augame Jo šlovei – ne savo pačių. Ir manau, kad tik '''taip''' pamatysime tikrą augimą. Pasiklausykite Pauliaus baigiamosios maldos už tesalonikiečius šio laiško pabaigoje (5:23-24): „Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys.“ Taigi, dienos pabaigoje, mūsų augimas šventume yra pažadas. <br /> <br /> &lt;br&gt;</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Tik_Kristus_ir_tas_nukry%C5%BEiuotas 2010-08-13T21:13:26Z

<p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|Christ and Him Crucified}} Bandymas apaštalo Pauliaus išganymo mokymą sutraukti į trumpą rašinį atrodytų lyg kvailybė, tačiau turime tai pabandyti. Pauliaus Eva...</p> <hr /> <div>{{info|Christ and Him Crucified}} <br /> <br /> Bandymas apaštalo Pauliaus išganymo mokymą sutraukti į trumpą rašinį atrodytų lyg kvailybė, tačiau turime tai pabandyti. <br /> <br /> Pauliaus Evangelijos skelbimas kyla iš įsitikinimo, kad Jėzus iš Nazareto yra žadėtasis „Mesijas,“ Dievo Sūnus, kurį, „atėjus laiko pilnatvei,“ Dievas atsiuntė į pasaulį išpildyti pažadų Savo tautai Izraeliui (2 Kor 1:18–22; 6:2; Gal 4:4). Pauliaus skelbimo didžioji žinia yra Jėzaus Kristaus Evangelijos „slėpinys“ (Kol 1:26; Rom 16:26; 2 Tim 1:10). Anksčiau paslėptas, dabar šis slėpinys buvo patikėtas jam ir kitiems apaštalams kaip „Dievo slėpinių prievaizdams“ (1 Kor 4:1; Ef 3:2). <br /> <br /> Šis Pauliaus įsitikinimas padeda paaiškinti santykį tarp jo išganymo mokymo ir Jėzaus Kristaus pamokymų Evangelijose. Kaip ir Kristus, kuris pabrėžė Dievo karalystės atėjimą atvedančio „būsimojo amžiaus“ palaiminimus į „šį amžių,“ Paulius akcentuoja Jėzaus Kristaus, per kurį Dievo išganantieji palaiminimai dabar suteikiami Jo žmonėms, atėjimą. Jėzaus mokymai Evangelijose panašūs į uvertiūrą skelbiančią viso Naujojo testamento temą: Dievo karalystė „prisiartino.“ Pauliaus pamokslai plėtoja šią temą išsamiai aiškinatys išganančiuosius karalystės palaiminimus. <br /> <br /> Tačiau kaip apaštalas paaiškina Kristaus atneštą išganymą? Ką Kristus atliko savo mirtimi ir prisikėlimu, kad parūpino Jam priklausantiesiems atpirkimą? <br /> <br /> Paulius savo atsakymą susumuoja pirmame laiške Korintiečiams 15:3-4: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai.“ Ši santrauka panaši į kitas santraukas Pauliaus laiškuose (žr. 1 Kor 2:2; Gal 6:14). Šiose ištraukose Paulius pareiškė, kad jo skelbiama Evangelija telkiasi ties atperkančia Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. <br /> <br /> Pauliaus laiškuose kelios biblinės temos naudojamos parodyti skirtingus Kristaus parūpinto išganymo tikintiesiems aspektus. Pagrindinės temos, kurias Pauliaus naudoja Kristaus permaldaujančiam darbui apibūdinti, yra šios: pirma, „auka“ už žmogaus nuodėmės kaltę arba jos „išpirkimas;“ antra, Dievo švento įniršio ant jo nuodėmingų kūrinių „permaldavimas;“ trečia, „sutaikinimas“ arba taika su Dievu; ketvirta, „atpirkimas“ iš Įstatymo prakeiksmo ir pasmerkimo; ir penkta, „pergalė“ prieš nuodėmę, mirtį ir visas Dievo karalystei besipriešinančias jėgas. <br /> <br /> Negalima nuginčyti, jog Paulius Kristaus mirtį supranta kaip ''auką'' už nuodėmę. Pirmame laiške Korintiečiams 15:3, Paulius skelbia, kad Kristus mirė „už mūsų nuodėmes.“ Kitoje ištraukoje jis teigia, kad Dievas atsiuntė Savo Sūnų „nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti“ (Rom 8:3). Paulius taip pat moko, kad Kristaus mirtis buvo Dievo įniršio ''permaldavimas''. Savo šventume Dievas gali nuodėmės tik nekęsti. Tačiau Evangelijos stebuklas yra tas, kad Dievas meilingai permaldavo savo įniršį Sūnaus mirtimi (Rom 3:25; 5:9−10; 2 Kor 5:21). Kristaus permaldaujantis darbas kartu yra ir ''sustaikinimo'' darbas. Savo mirtimi Kristus panaikino bet kokią kliūtį trukdančią nusidėjėlio taikai su Dievu. <br /> <br /> Sutaikinimo darbas įtraukia dieviškąjį ir žmogiškąjį aspektus. Jis ne tik panaikina Dievo įniršio kliūtį (Rom 5:9–10), bet taip pat nusidėjėlį kviečia „susitaikyti“ su Dievu (2 Kor 5:20). ''Atpirkimo'' tema vaidina svarbų vaidmenį Pauliaus supratime apie Kristaus permaldą. Biblinė ''atpirkimo'' idėja pabrėžia kainos mokestį užtikrinantį nusidėjėlio išlaisvinimą iš vergovės (1 Tim. 2:5–6). Viename aiškiausių Kristaus permaldos kaip atpirkimo darbo tvirtinimų apaštalas Paulius pareiškia, kad „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3:13). Galiausiai, Kristaus permaldos darbo nepastebėta įpatybė yra gauta ''pergalė'' prieš nuodėmę, mirtį ir bet kokią pasipriešinimo formą Dievo karališkajam valdymui (1 Kor 15:54–57). Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus nuginklavo jėgas prieštaraujančias Dievo karalystei (Kol 2:13–15). <br /> <br /> Neabejotinai svarbiausia Pauliaus pamokslavimo žinia yra ta, kad Dievas įžengė į istoriją Savo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmeniu, kurio permaldaujanti mirtis ir prisikėlimas atnešė išganymą. Tačiau Evangelija pagal šv. Paulių taip pat įtraukia išganymo Kristuje taikymą tikintiesiems, kurie Kristuje suvienyti Jo Dvasios veikimu. Nors Paulius tiksliai nekalba apie „išganymo tvarką“ (''ordo salutis''), jos užuomazgos akivaizdžios jo laiškuose (žr. Rom 8:30; 1 Kor 1:30; 6:11). <br /> <br /> Labiausiai išsiskiriantis būdas, kuriuo Paulius apibūdina išganymo taikymą, yra tikinčiųjų ''vienybės su Kristumi'' išraiška. Kai tikintieji susivienija su Kristumi Jo Dvasios veikimu, jie dalyvauja visuose už juos permaldaujančio darbo malonėse (Rom 8:2, 11; 1 Kor 6:11; Ef 4:30). <br /> <br /> Trys vienybės su Kristumi malonės yra nepaprastai svarbios Pauliaus išganymo taikymo sampratai: laisvas išteisinimas, Dvasios įkvėptas šventėjimas ir pašlovinimas. <br /> <br /> ''Laisvas išteisinimas''. Įžangoje minėjome, kad kai kuriuose ratuose populiaru Pauliaus pabrėžtą vienybę su Kristumi statyti priešpriešiais su jo mokymu apie teismo išteisinimą. Tai gili klaida. Reformacija buvo iš tiesų teisinga tvirtindama, kad pagrindinis Pauliaus mokymo principas buvo išteisinimo malone vien tik per tikėjimą doktrina. Be to, priešingai neseniems „naujosios perspektyvos“ autorių tvirtinimams, Paulius aiškiai į išteisinimą žiūri kaip į „soteriologinę“ temą. Išteisinimas paprastai neatsako į klausimą, kodėl pagonys ir žydai priklauso sandoros/kovenanto žmonių Dievui, ką teigia daugelis naujosios perspektyvos autorių. Jis pirma atsako į klausimą, kaip nusidėjėlis, žydas ar pagonis, gali būti priimtas Dievo nepaisant jo nuodėmės ir kaltės. <br /> <br /> Pasak Pauliaus, išteisinimas yra Dievo malonės veiksmas, kuriuo Jis atleidžia tikinčiųjų nuodėmes ir skelbia juos teisius remdamasis Kristaus teisumo priskyrimu (Rom 4:1–5; 5:15–17; 10:3; 2 Kor 5:21; Fil 3:9). Nors visi nusidėjo, Kristus mirė už Savo žmonių nuodėmes ir prisikėlė jų išteisinimui (Rom 4:25). Nekalbant apie jokius „darbus“ darytus paklūstant Įstatymui, Dievas išteisina tuos, kurie priima Kristų tikėjimu (Rom 3:28; Gal 2:16). Ši išteisinimo malonė yra galutinai eschatologinė išganymo malonė pareiškianti, kad „dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8:1). <br /> <br /> ''Dvasios įkvėptas šventėjimas''. Visi susivieniję su Kristumi turi Jo gyvybę teikiančią Dvasią (Rom. 8:4–11). Tikintieji ne tik skelbiami teisūs laisvame išteisinime, bet taip pat yra atnaujinami pagal Kristaus paveikslą (2 Kor 3:17–18). Nuodėmės jėga ir valdžia yra sunaikinta. Per vienybę su Kristumi Jo mirtyje ir prisikėlime tikintieji dabar turi save pripažinti mirusiais nuodėmei ir gyvais teisumui (Rom 6:12–14). Naują padėtį, kuria mėgaujasi tikintieji (išteisinimą), visada lydi atnaujintas paklusnumo, kurį tikinčiuosiuose atlieka Kristaus Dvasia, gyvenimas (šventėjimas). <br /> <br /> ''Pašventinimas''. Nors įprasta apie pašventinimą manyti kaip tikinčiojo išganymo išpildymą, Paulius apie jį kalba kaip apie dabarties ir ateities realybę (Rom 8:18, 30). Dėl artimos tikinčiųjų ir Kristaus vienybės, Kristaus pašventinimas Jo prisikėlime ir žengime į dangų kartu yra ir tikinčiųjų pašventinimas. Jau dabar tikintieji yra pasodinti kartu su Kristumi danguje (Ef 2:6). Tačiau vis dar pasilieka ateities tikinčiųjų pašlovinimo viltis (2 Tes 1:10). Kol tikintieji gyvena šiame pasaulyje, jie nekantriai laukia dienos, kai jų „vargingi kūnai“ bus pakeisti, kad būtų panašūs į Kristaus šlovingąjį kūną (Fil 3:21). <br /> <br /> Evangelija pagal šv. Paulių galėtų būti sutraukta taip: šlovingoji Dievo pažadų apie Jo žmonių išganymą Kristuje išpildymo žinia. Pagrindinė viso Pauliaus pamokslavimo žinia yra išganymas per nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Kristus parūpino permaldą už Savo žmonių nuodėmes, kuri apima kiekvieną jų nuodėmingos būklės aspektą. Tikėjimo vienybėje su Kristumi tikintieji mėgaujasi visomis šio permaldaujančio darbo malonėmis. Kokie puikūs antrojo laiško Korintiečiams 5:17 žodžiai: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ Tie, kurie yra Kristuje, mėgaujasi nauja padėtimi laisvai priimti Dievo, nepaisant jų kaip nusidėjėlių nevertumo. Jie taip pat Šventosios Dvasios veikimu patiria naujojo gyvenimo paklusnume „Kristaus įstatymui“ malonę. Jie žino ir dabartinio, ir ateities pašlovinimo malonę, kai išganymo Kristuje „pirmieji vaisiai“ eschatologiniame derliuje suteiks visą dalyvavimą Kristaus prisikėlimo pergalėje.</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Koks_skirtumas%3F 2010-08-02T15:41:56Z

<p>JoyaTeemer: </p> <hr /> <div>{{info|What Difference Does It Make?}}<br /> <br /> Nedaugelis mokymų, jei iš vis tokių yra, iššaukia tiek pykčio ir diskusijų tarp krikščionių kaip išrinkimas. Jis – vienas tų mokymų žmones padalijančių taip stipriai, kad kai kurie jo diskusijoje reikalauja nuolatinio moratoriumo.<br /> <br /> Išrinkimas taip pat yra mokymas, apie kurį liks nedaug abejingų. Aistros kyla abejose diskusijų pusėse. Jai prieštaraujantys mato išrinkimą niekinantį žmogaus laisvės svarbą ir metantį tamsų šešėlį ant Dievo gerumo. Tie, kurie priima mokymą, džiaugiasi jo teikiamu užtikrinimu ir ramybe bei atskleidžiama dieviškosios malonės pergale.<br /> <br /> Taigi, jei šis mokymas kelia tokius nesutarimus, kodėl jis mums turėtų rūpėti? Kaip turinčio aistrą šiam mokymui, manęs dažnai klausia: „Koks skirtumas?“ Esu įsitikinęs, kad Martynui Liuteriui šis klausimas buvo užduotas ne kartą. Galbūt todėl jis skelbė, kad išrinkimo mokymas buvo „bažnyčios širdis.“ Įdomu tai, kad Liuterio kūnui kape dar neatvėsus, jo pasekėjai drastiškai pakeitė, sušvelnino jo požiūrį ateities liuteronų kartoms, o tuo pačiu kuolu pervėrė savo bažnyčios širdį.<br /> <br /> Išrinkimas pirmiausia svarbus tuo, kad jis liečia Dievo tiesos problemą. Jei augustiniškasis požiūris į išrinkimą yra biblinis ir jei Biblija kalba tiesą, tuomet išrinkimo mokymas yra Dievo tiesa ir tie, kurie „brangina tiesą,“ turi pareigą ją priimti ir skelbti. Kita vertus, jei augustiniškasis/reformatų požiūris į išrinkimą nėra biblinis ir/ar teisingas, tada jis iškreipia Dievo tiesą ir turėtų būti atstumtas bei apleistas.<br /> <br /> Antra, išrinkimo mokymas yra siejamas su mūsų išganymo užtikrinimu, o per jį su šventėjimu. Petras, dėstydamas vertybes žyminčias mūsų šventėjimo vystimąsi – sąrašą nepaprastai panašų į Pauliaus Dvasios vaisius,– pridėjo:<br /> <br /> “Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę. Todėl aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje” (2 Petro 1:10-12).<br /> <br /> Tai tvirtas ir blaivinantis apaštališkasis kvietimas prideramam uolumui su pagarba išrinkimui. Kai krikščionis supranta ir priima išrinkimą, jis gauna užtikrinimą esantis išrinktųjų skaičiuje, tampa tvirtai įsišaknijęs Dievo tiesoje – taip įsišaknijęs šioje tiesoje, kad būtų išlaisvintas iš polinkio į suklupimą. Užtikrinimas ir dvasinis augimas teisume eina ranka rankon.<br /> <br /> Petras šį kvietimą vėliau sutvirtina teigdamas, jog Dievas nenori, kad kuris pražūtų (2 Petro 3:9). „Kuris“ remiasi žodiu „mes“ kaip pirmesniu, o „mes“ remiasi Petro laiškų adresatais, būtent išrinktaisiais. Ši eilutė labai tolima nuo išrinkimo griovimo ar jo paneigimo, ką teigia išrinkimo priešininkai, iš tikrųjų jį patvirtina.<br /> <br /> Trečia, išrinkimo mokymas patvirtina pilną Dievo visagalybę ir sustabdo bet kokį pagonišką ar humanistinį supratimą, kad Dievo visagalybė ribojama žmogaus laisvės. Toks piktžodžiaujantis požiūris apverčia Bibliją aukštyn kojomis ir žmogų padaro visagaliu vietoje Dievo. Biblinis požiūris yra toks: žmogaus laisvė yra tikra tiek, kiek ją riboja Dievo visagalybė.<br /> <br /> Ketvirta, išrinkimo mokymas sudaužo pamatą žmogaus pasididžiavimui ir nuopelnui. Šiame mokyme malonės gerumas visiškai atskleidžiamas, kai kūrinys suvokia neturintis niekuo girtis, nes jo išganymas yra vien tik malonės dovana, be jokios žmogaus nuopelno ar apsisprendimo priemaišos.<br /> <br /> Galiausiai, dėl anksčiau išvardytų ir kitų čia nenagrinėtų priežasčių, Dievo didybė ir puikumas yra taip išaukštinti, kad kūrinys yra Šventosios Dvasios pabudintas tikram šlovinimui. Tuomet gerbiame Dievą kaip Dievą ir išreiškiame Jam didžiausią dėkingumą.</div>

JoyaTeemer http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Evangelijos_prasm%C4%97 2010-07-19T04:05:22Z

<p>Ievaashmore: </p> <hr /> <div>{{info|Gospel Implications}} <br /> <br /> '''Kaip mokyti bendruomenės narius suderinti gyvenimą ir mąstymą su evangelijos tiesa''' <br /> <br /> Vietinė bažnyčia sveika yra tiek, kiek: (1) jos pastoriai ir mokytojai geba tiksliai, veiksmingai ir plačiai perteikti bendruomenės tikintiesiems tą poveikį, kurį evangelija turėtų padaryti jų gyvenime; (2) kiekvienas jos tikintysis asmeniškai supranta ir vertina evangeliją taip, kad sugebėtų kiekvieną dieną gyventi evangelijos gėryje. Tai aš vadinu evangelijos &quot;''funkciniu'' centriškumu“. <br /> <br /> Norint šio tikslo pasiekti, ypač svarbu yra ''aiškiai suprasti'' sąsajas tarp evangelijos ir jos reikšmės doktrinai bei tikinčiųjų elgesiui. Šias sąsajas, atitinkamai, galėtume pavadinti „evangelijos tiesomis” ir „evangelija pagrįstu elgesiu“. <br /> <br /> Įsivaizduokite tris koncentrinius apskritimus. Centre yra pati evangelija, kurią geriausiai apibūdina žodžiai iš pirmojo laiško korintiečiams 15,3: „Kristus mirė už mūsų nuodėmes”. Ši paprasta frazė perteikia mūsų nuodėmės tikrumą, Dievo bausmės poreikį ir paties Dievo, per Jėzų Kristų, mums suteiktą nuostabų išgelbėjimą nuo Jo pykčio. Apie šią „gerąją naujieną” Paulius kalba kaip apie „patį svarbiausią” dalyką. Ir iš jo pamokslų bei laiškų mes puikiai žinome, kokią reikšmę jis teikia šiai žiniai (1 Kor 2,14). Taigi, būtent ši žinia yra pačiame centre. Tačiau, kad ji taptų ''funkcionaliai'' „centriška“, ji turi ''sietis'' su konkrečių žmonių gyvenamąją erdve. <br /> <br /> Čia mes prieiname prie antrojo apskritimo – Evangelijos tiesų. Jos yra labai konkretūs evangelijos pasireiškimai doktrinoje, arba, kaip sako Paulius: „sveikame moksle“, kylančiame iš šlovingosios Dievo evangelijos (žr. pagal 1 Tim. 1:10-11). Šios evangelijos tiesos taip pateikia jos žinią, kad ji veiktų būtent tikinčiųjų protus; jos padeda atnaujinti mąstymą, kad jis vis labiau ir labiau būtų paremtas evangelija. <br /> <br /> Kaip ir galime tikėtis, laiškas Romiečiams yra persmelktas šiomis tiesomis. Pateiksiu tris pavyzdžius: <br /> <br /> (1) Rom 5,1 Paulius rašo: „''Taigi'', išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų”. Atkreipkite dėmesį į eilutės logiką. Teiginys išplaukia iš esminės evangelijos tiesos. Mūsų ramybė su Dievu pati nėra evangelijos mokymas, bet galingas evangelijos pasireiškimas – „evangelijos tiesa”. Suvokti šią tiesą reiškia formuoti savo mąstymą pagal šlovingąją evangeliją. <br /> <br /> (2) Rom 8,1 skaitome: „''Taigi dabar'' nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje”. Vėlgi, atkreipkite dėmesį į argumentą. Čia Paulius mums nepristato pačios evangelijos, bet perteikia kažką, kas „dabar”, ''per evangeliją'', yra tiesa. Jos prasmė yra pribloškianti. Kai tikintysis iki galo ją suvokia, tai iš esmės pakeičia jo mąstymą ir evangelija ima jam galingai ''veikti''. <br /> <br /> (3) Rom 8,32 yra mano mėgstamiausia. „Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, kaip gi Jis ir ''visko'' nedovanotų ''kartu su Juo''?” Atkreipkite dėmesį į žodžius „ir visko” ir „kartu su Juo”. Jie apibūdina tai, kas išplaukia iš evangelijos. Kai tikintieji ima suprasti ryšį tarp pagrindinės evangelijos tiesos („Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus”) ir šios konkrečios evangelijos tiesos apie Dievo gailestingumą, kuris parūpina viską, kas reikalinga išgelbėjimui (eil. 28-29), tada evangelija veiksmingai ''sustiprina'' jų kasdienį pasitikėjimą Dievo aprūpinimu. <br /> <br /> Evangelija ne tik formuoja mūsų mąstymą, ja pagrįstas tampa ir mūsų elgesys. Evangelija turėtų ne tik gaivinti mūsų dvasią, bet ir veikti ''elgseną''. Šventasis Raštas duoda daugybę tokio, evangelijos įtakojamo gyvenimo pavyzdžių. Gal 2,14 Paulius peikia Petrą už elgesį, kuris „nukrypsta nuo Evangelijos tiesos” ir Fil 1,27 skatina tikinčiuosius gyventi taip, kad „jūsų ''elgesys'' tebūna vertas Kristaus Evangelijos”. Kitais žodžiais tariant, vienas iš būdų kaip evangelija turėtų veikti – tai formuoti tam tikrą mūsų elgesį. Taigi, turėtume skaityti Bibliją ir būti pasiruošę atrasti šias sąsajas tarp evangelijos mokymo ir mūsų elgsenos. Pavyzdžiui, kai Paulius prašo korintiečių „Saugokitės ištvirkimo! “ jo prašymas yra aiškiai paremtas evangelija: „jūs nebepriklausote patys sau; jūs esate nupirkti už didelę kainą. ''Tad'' šlovinkite Dievą savo kūnu” (1 Kor 6, 18-20). Kai ragina atleisti, jis akivaizdžiai remiasi evangelija ir kaip motyvu, ir kaip pavyzdžiu (Ef. 4,32). Kai liepia vyrams mylėti savo žmonas, jis taip pat šį raginimą tiesiogiai susieja su evangelija (Ef. 5,25). Kai skatina korintiečius būti dosniais, aiškiai jiems primena apie Dievo dosnumą evangelijoje (2 Kor 8,7-9; 9,12-13; 15). Galima būtų pateikti daugybę kitų pavyzdžių. Pagaliau, visas krikščionio elgesys turėtų išplaukti iš evangelijos; tuo pat metu su evangelija turėtų būti stengiamasi susieti kiekvieną gyvenimo sritį, vengiant banalumo. <br /> <br /> Vienas didžiausių pastoriaus mokytojo uždavinių yra aiškiai ''parodyti'' tikintiesiems šias sąsajas, kad jie galėtų konkrečiai ir sumaniai naudotis evangelija, formuodami savo mąstymą bei elgseną. Tik tada evangelija taps kiekvieno krikščionio ir visos bažnyčios ''funkciniu'' centru. <br /> <br /> &lt;br&gt;</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Kaip_%C5%BEmonos_gali_padr%C4%85sinti_savo_vyrus%3F 2009-11-03T13:41:10Z

<p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{Info|How can wives encourage their husbands?}} ''Redaguoti garso įrašų užrašai'' '''Kaip žmonos gali padrąsinti savo vyrus?''' Pirmiausias dalykas, kurį patarčiau, ...</p> <hr /> <div>{{Info|How can wives encourage their husbands?}} <br /> <br /> ''Redaguoti garso įrašų užrašai'' <br /> <br /> '''Kaip žmonos gali padrąsinti savo vyrus?''' <br /> <br /> Pirmiausias dalykas, kurį patarčiau, - tai karštai melskitės už savo vyrą. Esame taip linkę pamokyti, jog tai tampa bambėjimu, kai pasiekia tam tikrą ribą. <br /> <br /> Antras dalykas, kurį pasakyčiau, pripažinkite kiekvieną gerą dalyką, kurį pastebite. Žodžiu, pagirkite kiekvieną Dievo malonės darbą savo vyro gyvenime. <br /> <br /> Ir, trečia, kartais, kai judu išties gerai sutariate, paklauskite&amp;nbsp;: „Ar galime truputį pasikalbėti apie tai, kaip mums sekasi?“ Kitaip sakant, jeigu jums kažkas neduoda ramybės, o jis nedaro to, ką turėtų padaryti, užuot kirtusi pačiu nesėkmės momentu, palaukite neutralaus laiko, kai viskas tarp jūsų eisis gerai, tada paklauskite: „Ar galime truputėlį pasikalbėti?“ Taigi, problemą aptarkite tada, kai jis turi pakankamai emocinių išteklių sunkumams pripažinti, o ne tada, kai jam ką tik nepasisekė ir jis yra linkęs šiurkščiai atsikirsti, mėgindamas apsiginti. <br /> <br /> Taigi meskitės, pripažinkite Dievo malonės apraiškas, kurias tik pastebite jo gyvenime, atraskite palankiausius ir viltingiausius momentus trūkumams aptarti.</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/MALON%C4%96S_NUPLAUTI 2009-09-15T13:13:14Z

<p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{Info|Washed by Grace}} Būtinybė gyventi šventai, apie kurią kalbama Biblijoje, nepanaikina malonės. Veikiau priešingai, ji pagrįsta atleidimu iš Dievo malonės ir parodo...</p> <hr /> <div>{{Info|Washed by Grace}} <br /> <br /> Būtinybė gyventi šventai, apie kurią kalbama Biblijoje, nepanaikina malonės. Veikiau priešingai, ji pagrįsta atleidimu iš Dievo malonės ir parodo malonės galią. <br /> <br /> Pirmajame laiške korintiečiams 15,10 Paulius sako: „ Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi.“ Malonė yra ne tik atleidimas, kuris padengia mūsų blogumą, bet taip pat jėga, iš kurios kyla mūsų gerumas. Dievas sako, jog malonė ir turi tokia būti, todėl, sutikdami su Juo, neatmetame Jo malonės. Iš tiesų, visai priešingai. <br /> <br /> Biblijinis įsakymas gyventi šventai neprieštarauja išteisinimo vien tikėjimu koncepcijai. Visos Dievo žmonių nuodėmės, - buvusios, esamos ir būsimos, - yra atleistos, nes Kristus mirė vieną kartą už visus. Šis išteisinimas per Kristus mirtį už mus sudaro pagrindą pašventinimui, o ne priešingai. Vienintelė nuodėmė, su kuria esame pajėgūs sėkmingai kovoti, yra ta, už kurią atleista. Jei neturėtume išteisinimo per Kristų, numirusį vieną kartą už visus, bet kokios pastangos gyventi šventai baigtųsi visišku nusivylimu arba įsitikinimu savo pačių teisumu. <br /> <br /> Dievo veikimas mus išteisinant nepadaro mažiau svarbiu Jo veikimo mus pašventinant. Biblija nesako, kad gavus atleidimą šventumas tampa neprivalomas. Veikiau dėl atleidimo ir pasidaro įmanomas šventumas. Dievas, kuris išteisina, taip pat pašventina. Tikėjimas, kuris išteisina, taip pat patenkina – pripildo žmogaus širdį pasitenkinimu Dievu ir išlaisvina ją nuo apgaulingo pasitenkinimo nuodėme. Būtent todėl išteisinimas ir pašventinimo procesas visada eina kartu – jie abu kyla iš to paties tikėjimo. Tobulumą pasiekiame gyvenimo pabaigoje, kai mirštame, arba Kristui sugrįžus, tačiau švento gyvenimo siekis prasideda sulig pirmuoju garstyčios grūdo dydžio tikėjimu. Tokia yra išgelbstinčio tikėjimo prigimtis. Pasitenkinimo atradimas Kristuje ir, tuo pačiu, atpratimas nuo nuodėmės teikiamo pasitenkinimo. <br /> <br /> 1 Tes. 5, 23-24 Paulius rašo: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tris dalykus: ''įsakymus, maldą ir pažadą.'' <br /> <br /> '''ĮSAKYMAI.''' Čia Paulius ką tik baigė vardinti eilę įsakymų (14-22 eilutėse). Jie baigiasi 22 eilutėje: „ Susilaikykite nuo visokio blogio!” Taigi, mes suprantame, jog mūsų pašventinimui Dievas naudoja įsakymus ir paskatinimus. Jis nesako: „ Kadangi Aš esu tas, kuris pašventina, tau nieko nebereikia daryti“. Būdas, kaip Jis mus pašventina, nėra vien nesąmoningas veiksmas. Dievui rūpi ir mūsų mintys, ir motyvai. <br /> <br /> '''MALDA.''' 23 eilutėje Paulius pereina nuo raginimo bei įsakymo mums gyventi šventai prie Dievo prašymo, kad Jis mus darytų šventais: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.“ Taigi, mūsų pašventinimo procese Dievas naudoja ne tik įsakymus ir paraginimus, bet ir savo žmonių maldas. Mūsų pašventinimo procese Dievui rūpi ne tik mūsų mintys ir motyvai, bet ir kitų žmonių mintys ir motyvai, tam, kad jie melstųsi už mus. <br /> <br /> '''PAŽADAS'''. Po to, kai 14-22 eilutėse Paulius mums įsako siekti švento gyvenimo ir 23 eilutėje prašo Dievo, kad Jis mus pašventintų, 24 eilutėje pasako svarbiausią dalyką: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“. <br /> <br /> Mąstydami vien iškreiptai žmogiškai, mes samprotaujame: „mums Jis įsako susilaikyti nuo blogio, taigi tapti šventais – čia jau priklauso nuo mūsų pačių“ arba „Paulius meldžiasi, prašydamas Dievo, kad Jis mane pašventintų, taigi viskas priklauso nuo Pauliaus maldos, kurios Dievas gali išklausyti, arba ne.“ Taip mąstyti yra klaidinga, be to, prasilenkia su Biblijos mokymu šioje ištraukoje. Mąstant teisingai, reikėtų sutelkti dėmesį į 24 eilutę, kurioje iš tikrųjų teigiama, kad: „Dievo ištikimybė kartu su Jo pašaukimu įrodo, kad Jis tai įvykdys!“ „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Ką įvykdys? Jis įvykdys tai, ką Paulius mums įsakė ir ko prašė maldose – pašventinimą. Dievas iš tiesų tai padarys. <br /> <br /> Ar mes pasitikėsime Juo ne tik tame, kad iš savo malonės Jis atleidžia mums nuodėmes, bet ir tame, kad per Jo malonę mes galime sėkmingai kovoti su savo nuodėmėmis? Sustokime ir pamąstykime apie tai, toliau gilindamiesi į šią idėją. <br /> <br /> Jei atidžiai skaitysite 23 eilutę, jums gali kilti toks pat klausimas, kaip ir man: kai Paulius meldžiasi Dievui, kad šis mus pašventintų ir išlaikytų mus nepriekaištingus „Viešpaties Jėzaus atėjimui“, ar jis turi galvoje, kad Dievas mus pakeis akimirksniu, kai Jėzus sugrįš, ar, kad Dievas veiks mumyse dabar, kad mes taptume šventi, kol Jėzus sugrįš? Ar 23 ir 24 eilutės yra pažadas ir kartu malda, prašant to, ką Dievas atliks iš karto, kai tik Jėzus sugrįš? O gal tai yra pažadas ir kartu malda, prašant to, ką Dievas pradės vykdyti tikinčiųjų gyvenime dabar, siekdamas, kad jie taptų šventi iki Jo atėjimo dienos? <br /> <br /> Šios eilutės yra malda ir pažadas, kad Dievas atliks tai, ką turi atlikti dabar. Tai galiu pareikšti tvirtai, nes pašventinimas paprastai reiškia šventėjimo procesą dabar, be to, ir palyginimas 1 Tes. 3, 12-13 rodo, kad būtent tai Paulius ir turi omenyje: „ Viešpats teaugina jus ir gausiai tepraturtina meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime,¬ tesustiprina jūsų širdis ir padaro nepeiktinas šventume [ko Paulius prašo maldoje 5,23] prieš Dievą, mūsų Tėvą, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų Jo šventųjų atėjimo metu [ta pati frazė kaip ir 5,23] .“ <br /> <br /> Paulius meldžia, kad Dievas atliktų kai ką, kas mus nedelsiant užaugintų ir praturtintų meile. O šio laipsniškai mumyse atliekamo darbo tikslas yra, kad paskutinei dienai atėjus Dievo akyse mes būtume įsitvirtinę šventume, nes būtent meilė yra žmogiškojo šventumo esmė. <br /> <br /> 1 Tes. 5,23-24 iš tiesų teigiama, kad Dievas yra tas, kuris pašventina tiesiog dabar. Jis tai atlieka per įsakymus ir paskatinimus, skirtus mūsų mąstymui ir motyvams. Jis tai atlieka per maldas. Tačiau, visai nesvarbu , kaip Jis tai atlieka, kaip lėtai tai vyksta, ir, galiausiai, kokie netobuli mes jaučiamės, svarbiausia, kad Dievas tai atlieka. <br /> <br /> Bet kodėl Dievo ištikimybė įpareigoja Jį mus pašventinti? Atsakymą galime rasti ryšyje tarp Dievo atliekamo pašventinimo ir kitų mūsų išgelbėjimo dalių. Tai aiškiai matyti 23 eilutėje, kurioje Paulius sako: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Tarsi Paulius mums sakytų: „Jis tave pašaukė! Argi nematai? O jei jau Jis tave pašaukė, Jis ir pašventins. Štai ką reiškia Jo ištikimybė. Argi nesupranti?“ <br /> <br /> O tu kasaisi pakaušį ir mąstai: „kodėl faktas, kad Dievas mus pašaukė, reiškia, kad Jis turi mus ir pašventinti?“ Paulius atsako: „todėl, kad Jis tave ir pašaukė tam tikslui – kad būtum šventas.“ Šventumas yra neatšaukiamas Dievo tikslas tavo pašaukime. Jis būtų neištikimas savo tikslui, jei tik pašauktų, bet nepašventintų. Kaip jau sakiau 1 Tes. 4,7&amp;nbsp;: „ Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui“.“ <br /> <br /> Kiekvienas tolesnis žingsnis tavo išgelbėjime tik patvirtina visų prieš tai buvusių žingsnių tikrumą. Tavo pašventinimas kyla iš pašaukimo ir yra užtikrintas jame. Tavo pašaukimas kyla iš Kristaus mirties už nusidėjėlius. Kristaus mirtis kyla iš Dievo išankstinio numatymo (predestinacijos), o išankstinis numatymas kyla iš išrinkimo. Kai tik pajunti esąs įtrauktas į šį didingą, tikslingą, gailestingą, Dievo įvykdytą išgelbėjimą, supranti, jog esi mylimas visagale, amžina, išrenkančia, iš anksto numatančia, atperkančia, pašaukiančia, pašventinančia ir išgelbstinčia Dievo meile. Tada giedi: „Dievas yra ištikimas. Jis tai atliks!”. <br /> <br /> Bet ne tik tai. Jau išsirinkdamas tave, Dievas siekė tavo šventumo. Ef. 1,4: „...[Dievas] mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje.“ ( t.p. žr. 2 Tes 2,13). Taigi, tavo šventumas yra toks pats tikras, kaip ir tavo pašaukimas. <br /> <br /> Ir ne tik tai. Jau iš anksto numatydamas tave, Dievas siekė tavo šventumo. Rom. 8,29: „O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą“. Tai, kad tapsime vis panašesni į Jėzų, yra taip pat tikra, kaip ir Dievo išankstinio numatymo tikslas. <br /> <br /> Bet ir tai dar ne viskas. Net savo Sūnaus mirtyje Dievas siekė tavo šventumo. Ef. 5,25b - 26a: „Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų”. Tavo šventumas yra toks pats tikras, kaip ir neatšaukiamas Dievo tikslo siekimas per Sūnaus mirtį. <br /> <br /> Pasirinkdamas, iš anksto numatydamas tave, net mirdamas už tave ir tave pašaukdamas, Dievas siekė tavo šventumo. Taigi, kartu su Pauliumi 1 Tes. 5,24 mes galime sakyti ne tik, kad: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys“, bet ir „Ištikimas yra tas, kuris jus pasirenka, Jis ir įvykdys. Ištikimas yra tas, kuris iš anksto numatė, Jis ir įvykdys. Ištikimas yra tas, kuris pasiuntė Savo Sūnų numirti už tave, Jis ir įvykdys“. Kokiam galutiniam tikslui? „ Jo malonės šlovės gyriui” (Ef. 1,6).</div>

Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/D%C5%BEiaukit%C4%97s_dreb%C4%97dami 2009-08-24T16:54:43Z

<p>PagePush: Automated: copied from main site</p> <hr /> <div>{{ info | Rejoice with Trembling}}''Psalmės 2,11-12 meditacija'' <br /> <br /> ''Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami.'' <br /> <br /> ''Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje,'' <br /> <br /> ''Jo rūstybei staiga užsidegus.'' <br /> <br /> ''Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki!'' <br /> <br /> &lt;br&gt;'''„Tarnaukite Viešpačiui su baime...''' <br /> <br /> Šis įsakymas jokiu būdu neatšaukia 100-osios Psalmės 2-osios eilutės: „Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“. Tarnystė Viešpačiui su džiaugsmu ir tarnystė Viešpačiui su baime neprieštarauja viena kitai. Kita frazė tai akivaizdžiai parodo („džiaukitės drebėdami“). Egzistuoja tikra baimė ir tikras džiaugsmas. Tikra baimė egzistuoja todėl, kad yra tikras pavojus. Mūsų Dievas yra ryjanti ugnis (Heb 12,29). Taip, pasirinktieji yra saugūs Kristuje. Tačiau Paulius mums sako: „Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?“ (II Kor 13,5). „Todėl, kas tariasi stovįs, tesižiūri, kad nepultų” (I Kor 10,12). Pasitikėjimas Kristumi nėra lengvabūdiškas. Mūsų saugumo šaknys glūdi Dievo kasdienėje globoje, o ne mūsų praeities klaidose. „[Jis] gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nepriekaištingus su didžiausiu džiaugsmu“ (Jud 1,24). Dalis to, kaip Jis mus išlaiko ir yra tai, kad Jis kasdien mumyse pažadina budrumą pasikliauti Kristumi, o ne savimi. <br /> <br /> '''...džiaukitės drebėdami.''' <br /> <br /> Baimė iš mūsų neatima džiaugsmo dėl dviejų priežasčių. Viena iš jų yra tai, kad baimė veja mus pas Kristų, kur esame saugūs. Kita priežastis yra tai, kad kai mes ateiname pas Kristų, Jis mus išlaisvina nuo tos baimės dalies, kuri naikina viltį. Tačiau jis palieka kitą dalį, tą, kurią norime jausti nuolatos. Didybės akivaizdoje yra tokia baimė ar nuostaba, ar virpėjimas, kurį norime jausti tol, kol esame tikri, kad ta didybė mūsų nesunaikins. Šis virpulys nerungtyniauja su džiaugsmu. Tai ir yra džiaugsmo dalis. <br /> <br /> Žmonės eina į kino teatrą pasižiūrėti siaubo filmų, nes žino, kad pabaisa negali įsigauti į teatrą. Jie nori būti išgąsdinti, bet išlikti saugūs. Tai ir yra aidas tos tiesos, kad mes esame sukurti Dievui. Kažkas giliai tenkinančio yra tame, kad esame įbauginti, tačiau negalime būti pažeisti. Taigi turėtumėm drebėti, kai suvokiame didybės šventumą. <br /> <br /> '''Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje...''' <br /> <br /> Dievas pavydi dėl savo Sūnaus. „Negarbinsite kito dievo, nes VIEŠPATS, vardu Pavydusis, yra pavydus Dievas“(Iš 34,14). Jo pyktis užsiliepsnoja, kai jam skirta meilė yra atiduodama kitam. Žinoma, yra ir kitoks bučinys – Judo bučinys. Jis ne tai turi galvoje. Šis bučinys yra garbinimo ir nuolankumo bučinys. Tikriausiai kojų bučiavimas kai mes jam lenkiamės. Mes negalime žaisti kvailų žaidimų su Dievu. Jeigu mes labiau mylime kitą, mes pražūsime. Arba Jis bus mūsų didžiausias lobis, arba mūsų priešas. Saugiausia vieta visatoje yra prie mūsų Dievo ir Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, kojų. Jeigu mes pasirinksime nuo Jo nusisukti dėl kito lobio, Jo pyktis bus prieš mus. <br /> <br /> '''...Jo rūstybei staiga užsidegus.''' <br /> <br /> Apibūdinimas staiga, tikriausiai yra ne pats tinkamiausias šioje vietoje. Žodis gali reikšti staiga, kai apibūdiname netikėtumą. Dievas Biblijoje pakartotinai yra aprašomas kaip&amp;nbsp;:“... gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34,6). Ne greitas pykti, bet „lėtas pykti“. Taigi esu linkęs manyti kad Psalmė 1,12 reiškia „Jo pyktis gali staiga pratrūkti“. Kitais žodžiais tariant, nejuokauk su Dievu, kol Jis yra kantrus, nes netikėtai ta kantrybė gali baigtis ir Jo rūstybė užklups tave. Jeigu tu ir toliau bučiuosi Jo kūriniją, o ne Sūnų, netikėtai pajusi gyvatės geluonį savo lūpoje. Nepiktnaudžiauk Dievo kantrybe. <br /> <br /> '''Palaiminti visi, kurie juo pasitiki!“''' <br /> <br /> Vienintelė saugi vieta pasislėpti nuo Dievo rūstybės yra pats Dievas. Visa kita, kas yra už Jo globos ribų, yra pavojinga. Jis yra vienintelė slaptavietė nuo Jo paties pykčio. Jeigu Jis tau atrodo gąsdinantis ir tu bandysi pabėgti ir pasislėpti, tu nerasi vietos prisiglausti. Nerasi jokios. Už Dievo globos ribų yra tiktai rūstybė. Tačiau yra prieglobstis nuo Dievo rūstybės - pats Dievas. Saugiausias prieglauda nuo Dievo pykčio, vienintelė saugi vieta, yra Dievas. Glauskis prie Dievo. Pasislėpk Jo sparnų šešėlyje. Štai čia mes gyvename ir tarnaujame džiaugsmingai drebėdami. Tai yra baisu ir nuostabu. Tarsi uragano centras – aplinkui vien siaubas, tačiau tuo pačiu metu gražu ir ramu. Čia yra mūsų saldi draugija. Čia yra rami, mylinti bendrija. Čia mes kalbame su Juo tarsi su draugu. Čia Jis pasirūpina mūsų didžiausiomis reikmėmis. Aš kviečiu tave ateiti. <br /> <br /> Kartu su tavimi saugus Kristuje, <br /> <br /> Pastorius John</div>

PagePush http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Kaip_man_kovoti_d%C4%97l_d%C5%BEiaugsmo%3F 2009-08-24T16:54:23Z

<p>PagePush: Automated: copied from main site</p> <hr /> <div>{{ info | How Shall We Fight for Joy?}}1. Suprask, kad nuoširdus pasitenkinimas Dievu yra dovana. <br /> <br /> 2. Suprask, kad už džiaugsmą turi būti nepaliaujamai kovojama. <br /> <br /> 3. Pasiryžk atakuoti visas žinomas nuodėmes savo gyvenime. <br /> <br /> 4. Sužinok bebaimės kaltės paslaptį – kovok kaip išteisintas nuodėmingasis. <br /> <br /> 5. Suprask, kad ši kova, visų pirma, yra kova pamatyti tikrąjį Dievo veidą. <br /> <br /> 6. Mąstyk apie Dievo žodį dieną ir naktį. <br /> <br /> 7. Nuolat uoliai melskis ir prašyk atvirų širdies akių ir polinkio į Dievą. <br /> <br /> 8. Išmok ne klausyti savęs, o pamokslauti sau. <br /> <br /> 9. Leisk laiką su žmonėmis, pripildytais Dievo dvasios, kurie tau padeda siekti Dievo ir kautis kovoje. <br /> <br /> 10. Būk kantrus, kai atrodo, kad atėjo tamsi naktis, ir nejauti Dievo buvimo. <br /> <br /> 11.Ilsėkis ir maitinkis tinkamai, kad maitintum savo kūną taip, kaip Dievas jį sukūrė būti maitinamu. <br /> <br /> 12. Deramai pasinaudok Dievo apsireiškimu gamtoje. <br /> <br /> 13. Skaityk geras knygas apie Dievą ir dievobaimingų žmonių biografijas. <br /> <br /> 14. Daryk sunkius ir meilingus darbus kitų labui (liudyk ir būk gailestingas). <br /> <br /> 15. Susidaryk pasaulinę Kristaus skleidimo viziją ir visiškai atsiduok darbui nepasiektųjų labui.</div>

PagePush http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Keturi_b%C5%ABtini_dalykai_norint_gerai_baigti_b%C4%97gim%C4%85 2009-08-24T16:54:03Z

<p>PagePush: Automated: copied from main site</p> <hr /> <div>{{ info | Four Essentials to Finishing Well}}''2007 m. Nacionalinė Konferencija'' <br /> <br /> Šie konspektai buvo sudaryti pranešimo metu <br /> <br /> '''Keturi būtini dalykai norint gerai baigti bėgimą''' <br /> <br /> Paulius ištvėrė iki pabaigos, tačiau iš to, ką mes žinome, Demas neišsilaikė ( 2Tim 4,7,10), nors kažkada jis ir buvo bendražygis ( Fil 1,24). Tai yra blaivinanti mintis, nes daugelis iš mūsų vis dar yra tokie jauni. Skyrium nuo Dievo gailestingumo, nė vienam iš mūsų nėra garantuota gerai užbaigti bėgimą. Kaip galime mes, lyg Paulius, ištverti su Dievo malone? <br /> <br /> '''1) Kasdien skirdami laiko asmeniniam susikaupusiam bendravimui su Dievu.'''&amp;nbsp; Šis laikas turi būti skiriamas kasdien arba mes užtiksime save lėtai slenkančius klaidinga kryptimi. Laikas, kurį praleidžiame su Dievu, turi ugdyti mumyse meilę Dievui, kuri pralenkia pagundą pamilti šį pasaulį. Būtų gerai turėti planą, tačiau ir tas planas privalo mus vesti pas patį Dievą. <br /> <br /> '''2) Kasdien įsisavindami evangeliją. Evangelija yra skirta nusidėjėliams.'''&amp;nbsp; Prieš leidžiant laiką Dievo draugijoje mes turime pas Jį ateiti kaip muitininkas, kuris meldėsi „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“, ir pasitikėti vien tik Dievu, kad Jis mus padarys teisiais. Vien tik tai mums suteiks drąsos prisiartinti prie Dievo ir būti Jo draugijoje. Jeigu mes neįsisavinsime evangelijos kasdien, savo elgesį pradėsime laikyti dvasingumo pagrindu. Tai galiausiai mus prives prie išdidumo arba nevilties. Tačiau kasdienis priminimas, kad esame nusidėjėliai, ir kad tik su Dievo malone buvome aprengti Kristaus teisumu, mus aprūpins tikra ir tyra motyvacija toliau sekti Jėzumi ir atsisakyti geidulio mylėti šį pasaulį. Mes turėtumėme sunkiai dirbti ne todėl , kad siekiame Dievo palankumo, bet todėl, kad turime Jo palankumą. <br /> <br /> '''3) Kasdien skirdami save kaip gyvą auką Dievui. Laiškas romiečiams 12,1.''' &amp;nbsp; Senojo Testamento auka, apie kurią užsimena Paulius, kunigų buvo atnašaujama kasdien. Jis perteikia tos aukos reikšmę Naujojo Testamento tikintiesiems. Mūsų kūnai yra mums duoti skolon iš Dievo ir mes turime kasdien pašvęsti Jam save iš naujo. Lygiai taip pat kaip Paulius maldavo Filemono (Fil 1,8-10), nors ir turėjo teisę jam įsakyti, lygiai taip pat jis maldauja ir mūsų atsiduoti Dievui. Gryna nuostaba Dievo malonės atžvilgiu turėtų mumyse savaimingai sukelti norą pasišvęsti Jam. Mes tai ir darysime, jeigu kasdien mėgausimės Dievo meile. <br /> <br /> '''4) Tvirtai tikėdami Dievo visagalybe ir Jo meile. Raudų knyga 3,37-38. &amp;nbsp;''' Gyvenimas yra kupinas skausmo dėl natūralių priežasčių ir dėl kitų žmonių piktos valios. Tačiau Dievas yra visagalis viso tokio blogio atžvilgiu ir –tikėjime- mes galime už jį dėkoti. Dievas panaudoja blogio sukeltą skausmą, kad taptumėm panašūs į Kristaus atvaizdą, ir niekad mūsų nepaliks ir nepamirš. Evangelija ir Dievo pažadai niekada neapvils ir Dievas jų iš mūsų niekada neatims.</div>

PagePush http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Faktai:_matoma_ir_nematoma 2009-08-24T16:53:47Z

<p>PagePush: Automated: copied from main site</p> <hr /> <div>{{ info | Facts: Seen and Unseen}}Jėzus Kristus mirė. Jis buvo palaidotas. Prisikėlė trečiąją dieną. Jį matė daugybė skirtingų liudininkų. <br /> &lt;blockquote&gt;„Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus; ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus; ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai. Po to Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiol.“ (I kor 15, 3-7) &lt;/blockquote&gt;<br /> Kai Biblija sako, kad „mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu” (II kor 5,7) tai nereiškia, kad nėra jokių matomų ženklų, arba tai , kad šiandien nebėra jokių matomų ženklų. <br /> &lt;blockquote&gt;„Dangūs skelbia Dievo šlovę[ šiandien], tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.“(Pas 19,1)&lt;br&gt;&lt;br&gt;„Jo neregimosios ypatybės- Jo amžinoji galybė ir dievystė- nuo pat pasaulio sukūrimo [ir netgi šiandien] aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.“ (Rom 1,20)&lt;/blockquote&gt;<br /> Dievas nemanė, kad jis supriešina tikėjimo pagrindus, suteikdamas prisikėlusio Kristaus regėjimus pirmojoje tikinčiųjų kartoje, o vėliau, sutvirtindamas tiesos žodį ženklais ir stebuklais. <br /> &lt;blockquote&gt;„Po savo kančios Jis pateikė jiems [apaštalams] daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę.“ (Apaš 1,3)&lt;br&gt;&lt;br&gt;„ Jis [ mūsų didis išgelbėjimas], prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo, Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis.“ (Heb 2,3-4) &lt;/blockquote&gt;<br /> Tai ką gi Paulius turi omenyje, kai jis sako, kad „mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“? Kaip ir visada, atsakymas slypi kontekste. <br /> &lt;blockquote&gt;” Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą. Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose- kūne, mes nesame su Viešpačiu,— mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (II kor 5,4-7). &lt;/blockquote&gt;<br /> Taip, Kristus kadaise buvo regimas kūniškomis akimis. Taip, jis nepriekaištingai rodė ženklus ir darė stebuklus vienu žodžiu ar palietimu. Taip, jis mirė, jis prisikėlė ir pasirodė daugeliui. Tačiau DABAR jis nebėra matomas. Dabar mes nematome jo tuo pačiu būdu. Kaip Paulius sako „kol gyvename namuose- kūne, mes nesame su Viešpačiu“. Tai reiškia, kad mes dabar jo nematome. Ir ne tik tai, šiame mūsų kūne mes dejuojame. Tai reiškia, kad mes dabar net nematome jo galybės pilno efekto mūsų gyvenime. Tačiau, Paulius mums pasakė, kad mes turime Dvasią kaip užstatą. Dvasia yra nematoma, tačiau patiriama. Tai yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Kristaus šlovės gyriui. <br /> <br /> Taigi kaip dabar mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu? Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu, nes praeities pagrindu, Dievo matomų darbų per Kristų pagrindu, ir nepaneigiamų šių darbų liudijimų per apaštalus pagrindu, pasitikime gyvuoju Kristumi ir ką jis yra mums pažadėjęs, nors jo dabar ir nematome. Štai kaip tai apibūdina Paulius Laiške romiečiams 8,24-25 „Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.“ <br /> <br /> Paulius taip pat rašė: „Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“ ( 1 Pet 1,8). Aš niekada nesu matęs prisikėlusio kūniškojo Kristaus. Tačiau jo Dvasia įgalino mane išvysti jo save liudijančią šlovę Biblijos liudininkuose. Kristus, kurį aš ten matau yra laimėjęs mano protą ir širdį. Taigi aš, kartu su Pauliumi laiške galatiečiams sakau: „Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu [ne regėjimu] į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ <br /> <br /> Gyvenantis tikėjimu (šiandien) kartu su jumis, <br /> <br /> Pastorius John</div>

PagePush http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Krik%C5%A1%C4%8Dioni%C5%A1ka_narsa 2009-08-24T16:53:34Z

<p>PagePush: Automated: copied from main site</p> <hr /> <div>{{ info | Christian Courage}}Krikščioniška narsa yra pasiryžimas kalbėti tiesą ir elgtis dorai nepaisant žemiškosios kainos, nes Dievas žada mums padėti ir Kristaus dėka mus išgelbėti. Veiksmas reikalauja narsos jeigu yra tikimybė, kad jo pasekmės bus skausmingos. Skausmas gali būti fizinis, kaip kare ar gelbėjimo operacijoje. Arba, skausmas gali būti psichologinis, toks kaip konfrontacija ar ginčas. <br /> <br /> Narsa yra neatskiriama nuo abiejų: Kristaus tiesos skleidimo ir išsaugojimo. Jėzus žadėjo, kad Gerosios Naujienos skleidimas bus sutiktas su pasipriešinimu: „Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami.“(Evangelija pagal Matą 24,5). Ir Paulius mus įspėjo, kad netgi bažnyčioje ištikimybė tiesai bus iššaukta į mūšį: „Žinau, kad man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.“ (Apaštalų Darbų Knyga 20,29-30; taip pat Antrasis laiškas Timotiejui 4, 3-4). <br /> <br /> Taigi tikram evangelizmui ir tiesos mokymui reikia narsos. Bėgimas nuo pasipriešinimo evangelizmui ar mokymui suteikia negarbę Kristui. Tai yra tokia bailio rūšis, kuris kalba tik tas tiesas, kurias yra saugu kalbėti. Štai ką apie tai sakė Martinas Liuteris: „Jeigu aš skardžiausiu balsu ir aiškiausia kalba išpažinsiu kiekvieną Dievo tiesos dalį, išskyrus tą klausimą, kurį ir velnias ir pasaulis šiuo metu yra užsipuolę, - aš neišpažįstu Kristaus, nesvarbu kaip drąsiai aš pripažįstu Kristų. Kario ištikimybė yra parodoma ten, kur vyksta aršus mūšis. O jeigu jis tvirtai stovi šalia esančiame mūšio lauke, tačiau lemiamu momentu sudvejoja, tai tereiškia tik bėgimą ir gėdą.“ (Cituota Parker T. Williamson „Standing Firm: Reclaiming Christian Faith in Times of Contraversy“, Springfield, PA: PLC Publications, 1996, 5 puslapis). <br /> <br /> Tačiau iš kur gi mes semiamės šios narsos? Apsvarstykite šiuos patarimus. <br /> <br /> '''IŠ TO, KAD MUMS YRA ATLEISTA IR MES ESAME TEISIEJI''' – „Nedorėlis bėga niekam nevejant, o teisusis yra drąsus kaip liūtas.“ ( Patarlių knyga 28,1) „Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“.“ (Evangelija pagal Matą 9,1). <br /> <br /> '''IŠ TO, KAD PASITIKIME DIEVU IR SUDEDAME VISAS VILTIS Į JĮ'''- „Būkite drąsūs visi, kurie pasitikite Viešpačiu, ir Jis sustiprins jūsų širdis.“ (Psalmynas 31,24; taip pat Antrasis laiškas korintiečiams 3,12). <br /> <br /> '''IŠ TO, KAD ESAME PRIPILDYTI ŠVENTOSIOS DVASIOS''' – „Visi prisipildė šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.“ (Apaštalų darbų knyga 4,31). <br /> <br /> '''IŠ TO, KAD DIEVOS PAŽADĖJO BŪTI SU MUMIS''' – „Argi ne aš tau įsakiau: „Būk stiprus ir ryžtingas?“ Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“(Jozujos knyga 1,9). <br /> <br /> '''IŠ TO, JOG MES ŽINOME, KAD TAS, KURIS YRA SU MUMIS, YRA GALINGESNIS UŽ PRIEŠINIKĄ''' – „Būkite drąsūs ir stiprūs... nes su mumis yra daugiau, negu su juo: su juo yra kūno ranka, o su mumis ¬Viešpats, mūsų Dievas, kad padėtų mums ir kovotų mūsų kovas.“ (Antroji kronikų knyga 32, 7). <br /> <br /> '''IŠ TO, KAD ESAME TIKRI, KAD DIEVAS YRA VISAGLIS VISUOSE MŪŠIUOSE''' – „Būk narsus! Būkime drąsūs dėl savo tautos ir dėl savo Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“ (Antroji Samuelio knyga 10,12). <br /> <br /> '''IŠ MALDŲ''' – „Dieną, kurią šaukiausi, išklausei, stiprybės suteikei mano sielai“ (Psalmynas 138,3; taip pat Laiškas efeziečiams 6, 19-20). <br /> <br /> '''IŠ KITŲ PAVYZDŽIO '''– „Dauguma brolių Viešpatyje, mano pančių paakinti, imasi drąsiau skelbti Dievo žodį.“ (Laiškas filipiečiams 1,14). <br /> <br /> Trokštantis tvirtai stovėti su jumis, <br /> <br /> Pastorius John</div>

PagePush http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Ar_esi_gim%C4%99s_i%C5%A1_naujo%3F 2009-08-24T16:53:20Z

<p>PagePush: Automated: copied from main site</p> <hr /> <div>{{ info | Are You Born Again?}}&amp;nbsp;Tai yra vienas svarbiausių klausimų gyvenime. Jėzus Kristus mokė&amp;nbsp;: „Jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės.“ (Jono 3,3)&lt;br&gt;Nepakanka tik atsakyti, kad aš priklausau bažnyčiai ir todėl manu, kad esu krikščionis. Tūkstančiai formalių krikščionių neatspindi jokių atgimimo ženklų, apie kuriuos kalba Šventasis Raštas. Dauguma jų yra išvardinti Pirmajame Jono laiške.&lt;br&gt; <br /> <br /> '''Gyvenimas be nuodėmės įpročio''' <br /> <br /> Visų pirma Jonas rašė:“ Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“ (Pirmasis Jono laiškas 3,9). „Mes žinome, jog kiekvienas, gimęs iš Dievo, nenusideda.” (Pirmasis Jono laiškas 5,18). <br /> <br /> Asmuo, kuris yra gimęs iš naujo, atgijęs, nenusideda iš įpročio. Jis nenusideda savo širdimi, valia ir visa savo esybe. Tikriausiai, kažkada buvo toks laikas, kai jis nesusimąstydavo, ar jo veiksmai yra nuodėmingi ar ne. Jis ne visada sielvartavo atlikęs blogus darbus. Tarp jo ir nuodėmės nebuvo kivirčo - jie buvo draugais. Tačiau tikras krikščionis nekenčia nuodėmės: nuo jos bėga, su ja kovoja, laiko ją didžiausiu maru, neapkenčia jos draugijos naštos, rauda, kai pasiduoda jos įtakai, ir trokšta būti nuo jos visiškai išvaduotas. Nuodėmė jam nebesuteikia malonumo, ji tapo šlykščiu ir neapkenčiamu reiškiniu. Tačiau jis negali pašalinti nuodėmės iš savo sielos. Jei jis teigtų, kad yra be nuodėmės, jis meluotų (Pirmasis Jono laiškas 1,8). Tačiau jis gali pasakyti, kad jis nekenčia nuodėmės ir , kad jis trokšta nenusidėti. Jis negali užkirsti blogoms mintims kelio į savo sąmonę ar sutrukdyti savo ydoms, aplaidumui ir trūkumams būti paviešintiems žodžiu ar veiksmu. Jis žino, „kad mes visi daug kur nusižengiame“ (Jokūbo 3,2). Tačiau Dievo akyse jis iš tiesų gali pasakyti, kad šie dalykai jam sukelia skausmą bei sielvartą ir, kad jo visa esybė prieštarauja jiems. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?'' <br /> <br /> '''Tikėjimas Kristumi''' <br /> <br /> Antra, Jonas mokė: „Kiekvienas, kas tiki, kad Jėzus yra Pateptasis, yra gimęs iš Dievo“ (Pirmasis Jono laiškas 5,1). Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo, atgijęs, tiki, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Gelbėtojas, kuris gali suteikti malonę sielai, kad Jis yra dieviškasis asmuo, Dievo Tėvo paskirtas būtent šiam tikslui. Be Jo nėra kito gelbėtojo. Savyje jis nemato nieko kito kaip nevertumą. Tačiau jis pasikliauna Kristumi, ir pavesdamas save Jam, tiki, kad jo nuodėmės yra atleistos. Jis yra įsitikinęs, kad tikėdamas Kristaus darbo užbaigtumu ir mirtimi ant kryžiaus, Dievo akyse jis yra pripažįstamas teisiu. Tada jis gali ramiai laukti mirties ir paskutiniojo teismo dienos. <br /> <br /> Kartais jis gali baimintis ar abejoti. Tačiau paklausk jo , ar jis yra pasiryžęs tikėti kuo nors kitu, o ne Kristumi ir paklausyk ką jis pasakys. Paklausk ar jis sudėtų amžinojo gyvenimo viltis į savo paties gerumą, savo darbus, savo maldas, savo pastorių, ar savo bažnyčią ir žiūrėk, ką jis atsakys. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?'' <br /> <br /> '''Teisumo vykdymas''' <br /> <br /> Trečia, Jonas rašė: „ Kiekvienas, kuris vykdo teisumą, iš Jo yra gimęs“ (Pirmasis Jono laiškas 2,29). Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo ar atgijęs, yra šventas žmogus. Jis stengiasi gyventi pagal Dievo valią, daryti tai, kas Dievui teikia malonę, ir vengti to, ko Dievas nekenčia. Jis nuolat nori žvelgti į Kristų kaip į pavyzdį ir į Gelbėtoją, ir vykdydamas Kristaus įsakymus įrodyti, kad jis yra Kristaus draugas. Jis žino, kas jis nėra tobulas. Jis skausmingai suvokia savo vidinę įsigyvenusią korupciją. Jis atranda, kad jame egzistuoja blogio principas, kuris nuolat kovoja prieš malonę ir bando jį atitraukti nuo Dievo. Tačiau jis nepasiduoda šiam potraukiui, nors ir negali išvengti jo draugijos. Nors kartais jis ir jaučiasi toks prislėgtas, jog suabejoja ar jis iš vis yra krikščionis, jis, kartu su John Newton pajėgia pasakyti: „ Aš nesu tas , kas turėčiau būti; aš nesu tas, kas noriu būti; aš nesu tas, kuo tikiuosi būti kitame pasaulyje, tačiau aš nesu tas, kuris kažkada buvau, ir su Dievo malone, aš esu, kas esu“. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?'' <br /> <br /> '''Meilė kitiems krikščionims''' <br /> <br /> Ketvirta, Jonas rašė:“ Mes žinome, kad iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius“(Pirmasis Jono laiškas 3,14). <br /> <br /> Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo dalijasi ypatinga meile su Kristaus mokiniais. Kaip ir jo Dangiškasis Tėvas, jis myli visus žmones, tačiau jo meilė tiems, su kuriais jis dalijasi tikėjimu Kristumi, yra išskirtinė. Kaip ir jo Valdovas ir Gelbėtojas, jis myli net pačius nedoriausius nusidėjėlius ir rauda dėl jų; tačiau jo meilė tiems, kurie tiki, yra ypatinga. Jų draugijoje, kaip niekur kitur, jis jaučiasi kaip namuose. Atrodytų, kad jie visi yra tos pačios šeimos nariai. Jie yra jo bendražygiai, kovojantys su tuo pačiu priešu. Jie yra jo bendrakeleiviai, keliaujantys tuo pačiu keliu. Jis supranta juos, jie supranta jį. Daugeliu atveju jie gali labai smarkiai skirtis rangu, postu ir turtu, bet tai yra visiškai nesvarbu. Jie yra jo Tėvo sūnūs ir dukros, ir jis negali daryti nieko kito kaip juos mylėti. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?'' <br /> <br /> '''Pasaulio potraukio nugalėjimas''' <br /> <br /> Penkta, Jonas rašė: „Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį“ (Pirmasis Jono laiškas 5,4). <br /> <br /> Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo nenaudoja šio pasaulio nuomonės kaip standarto gėriui ir blogiui apibrėžti. Jo nejaudina tai, kad jis nesielgia kaip šis pasaulis, nesidalija tomis pačiomis idėjomis ir nesilaiko papročių. Jam jau neberūpi ką žmonės mano ar šneka apie jį. Jis nugali meilę šiam pasauliui. Jis neranda malonumo tuose dalykuose, kurie paprastai daro kitus žmones laimingais. Jam šie dalykai atrodo kvaili ir neverti amžinosios būties. Dievo garbinimas jam rūpi labiau negu žmonių pagyrimai. Jis labiau bijo užrūstinti Dievą nei žmones. Jam yra nesvarbu ar jis yra kritikuojamas, ar giriamas: jo svarbiausias tikslas yra įtikti Dievui. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?'' <br /> <br /> '''Tyrumo saugojimas''' <br /> <br /> Šešta, Jonas rašė: „Kas gimęs iš Dievo, saugo save“ (Pirmasis Jono laiškas 5,18) <br /> <br /> Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo, saugo savo sielą. Jis stengiasi ne tik išvengti nuodėmės, bet ir viso, kas veda prie jos. Jis labai atidžiai renkasi savo draugus. Jis žino, kad nedori ryšiai sugundo širdį, ir tai, kad blogis labiau užkrečiamas nei gėris, lygiai taip pat kaip liga yra labiau užkrečiama nei sveikata. Jis labai rūpestingai planuoja savo laiką; jo didžiausias noras yra vertingai leisti savo laiką. Jis nori gyventi kaip karys priešo žemėje – nuolat dėvėti šarvus ir būti pasiruošęs atremti pagundą. Jis nuolat stengiasi būti atsargiu, kukliu ir pamaldžiu. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?'' <br /> <br /> '''Testas''' <br /> <br /> ''Štai šie yra šeši svarūs gimusio iš naujo krikščionio ženklai.'' <br /> <br /> Šių ženklų gilumas ir ryškumas skirtinguose žmonėse gali labai smarkiai skirtis. Kai kuriuose žmonėse jie yra blankūs ir vos pastebimi. Kituose gi jie yra ryškūs, aiškūs ir tokie nesuklaidinami, kad kiekvienas gali juos atpažinti. Kai kurie iš šių ženklų yra labiau akivaizdūs vienuose asmenyse nei kituose. Retai kada jie visi yra vienodai ryškūs viename žmoguje. <br /> <br /> Ir vis vien, atsižvelgus į viską, mes čia randame šešis, ryškiai nutapytus, gimusiojo iš Dievo asmens, ženklus. Kaip mes turėtumėme reaguoti į tai? Logiškai mes galime prieiti tik prie vienos išvados – tik tie, kurie yra gimę iš naujo turi šias šešias charakteristikas, o tie, kurie jų neturi, nėra gimę iš naujo. Atrodo, kad ši išvada ir yra toji, prie kurios apaštalas ir norėjo, kad mes prieitumėme. ''Ar tu turi šias šešias charakteristikas? Ar esi gimęs iš naujo?''</div>

PagePush