Gospel Translations Lithuanian - Naudotojo įnašas [lt] http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Specialus:Ind%C4%97lis/Kathyyee Iš Gospel Translations Lithuanian. lt MediaWiki 1.16alpha Sun, 26 Apr 2026 10:08:59 GMT Kai Dievas ir krikščionys brangina Kristų, 2 dalis http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Kai_Dievas_ir_krik%C5%A1%C4%8Dionys_brangina_Krist%C5%B3,_2_dalis <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|How God and Christians Treasure Christ, Part 2}}&lt;p&gt;Pirma matėme (praėjusios savaitės straipsnyje), kad Kristaus branginimas yra 1) pirma—visų pirma—tai, ką Dievas T...</p> <hr /> <div>{{info|How God and Christians Treasure Christ, Part 2}}&lt;p&gt;Pirma matėme (praėjusios savaitės straipsnyje), kad Kristaus branginimas yra 1) pirma—visų pirma—tai, ką Dievas Tėvas daro savo širdyje. Paskui tai yra 2) tai, ką Šventoji Dvasia išlieja į mūsų širdis, kad Kristaus branginimas būtų natūralus mūsų širdžių veiksmas.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Trečia, Kristaus branginimas yra tai, ką mes skelbiame kitiems Dvasios galia.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Jėzaus Kristaus evangelija yra žinia pranešanti, kad nusidėjėliams nereikia susidurti su “Avinėlio rūstybe” (Apreiškimas 6:16), o jį galima pažinti kaip mūsų visa patenkinantį Lobį. Jei gailimės pasaulį branginę labiau negu Kristų ir vietoj jo priimame Kristų kaip mūsų Gelbėtoją ir Viešpatį bei mūsų gyvenimo Lobį, „Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, [mus] ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių“ (Apreiškimas 7:17). Kristaus geroji naujiena yra ne tik tai, kad jis mus išgelbsti iš rūstybės, bet kad jis tampa mūsų Lobiu. Evangelija – tai ne vien tik skausmo nebuvimas, bet ir amžino džiaugsmo – Kristaus – buvimas.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Štai ką mes skelbiame. Mes skelbiame Kristų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, o jo visame išganančiame ir viešpataujančiame valdyme, kaip visa tenkinantį gyvenimo Lobį. Mes ne vien tik siūlome nuodėmių atleidimą. Mes ne vien tik siūlome Kristaus teisumo priskyrimą. Mes ne vien tik siūlome Viešpaties Jėzaus vadovavimą ir apsaugą. Mes siūlome Kristų kaip Lobį, į kurį veda visi mūsų troškimai. Mūsų gruobuoniškumas veda pas jį. Mūsų gašlumas veda pas jį. Visi mūsų žalingi įpročiai veda pas jį. Mūsų vienišumas veda pas jį. Visi mūsų santuokos, draugystės, sėkmės, laisvalaikio, džiaugsmo, svarbos ir įtakos troškimai veda pas Kristų – mūsų Lobį.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Mes buvome sukurti branginti Kristų. Taip pat kiekvienas šiame pasaulyje buvo tam sukurtas. Štai ką mes skelbiame. Kristus mirė už nusidėjėlius, kad visos kaltės, suktybės ir dieviškosios rūstybės kliūtys būtų panaikintos tarp mūsų ir mūsų visa tenkinančio Lobio. Evangelijos tikslas yra Kristaus branginimas. Štai ką mes skelbiame. (Norėdami daugiau apmąstyti skaitykite Filipiečiams 3:7-8; Mato 13:44; Jono 15:11; 1 Korintiečiams 16:22.)&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ketvirta, Kristaus branginimas yra tai, ką palaikome bibliniuose organizmuose, vadinamuose bažnyčiomis.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Tik dabar, pastebėję, kad,&lt;/p&gt;<br /> <br /> *pirma, Kristaus branginimas yra pagrindinė, amžina paties Dievo patirtis jam branginant Sūnų,<br /> *antra, Kristaus branginimas yra patirtis išlieta Šventosios Dvasios į mūsų širdis jos Kristų aukštinančiu buvimu mumyse<br /> *ir trečia, Kristaus branginimas yra mūsų skelbiamos gerosios naujienos tikslas – Kristus mirė ir prisikėlė panaikindamas mūsų nuodėmę ir Dievo rūstybę, kad išteisinti žmonės galėtų amžinai džiaugtis Kristumi kaip savo lobiu –<br /> <br /> &lt;p&gt;galime aiškiai matyti, kodėl Betliejaus baptistų bažnyčia mūsų didėjimo strategiją vadina &lt;em&gt;Kristų branginant kartu&lt;/em&gt;. Tik dabar girdėdami šiuos žodžius galime suprasti, ką jie reiškia iš tikrųjų, kai sakome &lt;em&gt;Kristų branginant kartu&lt;/em&gt; – tai daugėjimo judėjimas įtraukinatis daugelį esančių bažnyčių, naujų bažnyčių ir pasaulinį diakonatą.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Egzistuoja prielaida. Ši centrinė visatos ir krikščioniškojo gyvenimo patirtis – būtent, Kristaus branginimas – yra palaikoma bažnyčiose. Dievas iš anksto paskyrė, kad žmonės atradę „dirvoje paslėptą lobį [Kristų!]” (Mato 13:44) ir atsivertę iš pasaulio branginimo į Kristaus branginimą būtų palaikomi, stiprinami, auginami, keičiami, gryninami, vedami ir mobilizuojami krikščionių organizmuose, vadinamuose bažnyčiomis.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Paulius sakydamas apie bažnyčią „tegul viskas bus daroma ugdymui“ (1 Korintiečiams 14:26), turi omenyje Kristaus garbinimo patirties gilinimą ir stiprinimą. Štai kam reikalinga bažnyčia. Bažnyčia yra Kristaus nuotaka (Efeziečiams 5:25-32). Todėl vietinės visuotinės bažnyčios išraiškos (vadinamos bažnyčiomis) turi palaikyti meilės jausmus deramus nuotakai jos be galo brangiam vyrui. Žodžio tarnyste (Jono 15:11) Dvasios galioje (Jono 16:14) bažnyčia palaiko Kristaus branginimo patirtį savo nariuose ir pasaulyje.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Todėl melskimės ir dirbkime dėl šio didžio reikalo – mėgavimosi, palaikymo, skleidimo ir rodymo giliausios Kristaus branginimo patirties. O tai darydami, mylėkime daugėjančias ir augančias bažnyčias, kur tai yra palaikoma.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Su meile,&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Pastorius Džonas&lt;/p&gt;</div> Wed, 11 Mar 2020 00:56:01 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Kai_Dievas_ir_krik%C5%A1%C4%8Dionys_brangina_Krist%C5%B3,_2_dalis Ar Kančia visada turi prasmę? http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Ar_Kan%C4%8Dia_visada_turi_prasm%C4%99%3F <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|Does suffering always make sense?}}&lt;p&gt;&lt;em&gt;Redaguota garsinio įrašo stenograma&lt;/em&gt;&lt;/p&gt; &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar kančia visada turi prasmę?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt; &lt;p&gt;Ne, mums ji tikrai netur...</p> <hr /> <div>{{info|Does suffering always make sense?}}&lt;p&gt;&lt;em&gt;Redaguota garsinio įrašo stenograma&lt;/em&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Ar kančia visada turi prasmę?&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Ne, mums ji tikrai neturi prasmės. Tačiau Dievui ji yra suprantama. Taigi ji nėra nelogiška ar visiškai absurdiška. &lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Mūsų požiūris nėra toks pats kaip Dievo požiūris. Mes nematome to vaizdo, kurį Jis mato. Tam yra daugybė palyginimų. Mano mėgiamiausias yra apie gobeleną. Manau, kad jį panaudojo Corrie ten Boom, kuri smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, po to, kai buvo suimta už tai, kad padėjo žydams.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Jos nuomone, pasaulio kančia yra tarsi vaizdas, kurį matome žiūrėdami į gobeleno apačią. Dievas jį audžia iš viršaus į apačią ir mato besivystantį paveikslą. Mes gi, į jį žiūrime iš apačios ir tematome daugybę susipynusių gijų. Mums neatrodo, kad audėjo darbas yra sąmoningas, tačiau tai yra tas pats gobelenas.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Kartais mes matome vien tik gobeleno apačią. Tačiau Dievas Biblijoje mums davė daugybę savo audėjiškos išminties įrodymų, pakankamai žvilgtelėjimų į užbaigtą gobeleną ir pažadėjo, jog Jis gražiai suaus mūsų gyvenimo gijas. Taigi galime Juo pasitikėti. Bėdoje tai ir darome.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Mes neturime suprasti savo ar kito kančios taip gerai, kad suvoktumėm kodėl tai atsitiko dabar, kodėl kančia yra tokia gili ar su tokiomis pasekmėmis. Mes negalime viso to pamatyti. Tačiau mes matome pažadus “Viskas išeis tau į gerą” ir “Mano malonė bus tobula tavo silpnume”. Dievas Biblijoje mums atvėrė pakankamai, kad mes žinotumėme, jog ten aukštai, yra gobelenas ir aš esu jo dalis. Ir jis bus nostabus. Taigi aš tvirtai jo įsikibsiu.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;&lt;strong&gt;Pasimelskime už tuos, kurie dabar kenčia.&lt;/strong&gt;&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Amen. Meskimės.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Tėve, aš meldžiu, kartu su apaštalu Pauliumi, kad kiekvienam, manęs besiklausančiam suteiktum vidinės stiprybės iš savo šlovės turtų per savo Dvasią. Aš meldžiu, kad Kristus apsigyventų jų širdyse tikėjimu ir kad jie įsitvirtintų ir įsišaknytų meilėje. Aš meldžiu, kad savo kančioje jie turėtų stiprybės, dvasinės stiprybės, kartu su visais tikinčiaisiais suprasti, koks yra Kristaus meilės aukštis, gylis, ilgis ir plotis; ir pažintų Kristaus meilę, kuri pranoksta žinojimą.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Aš meldžiu, kad Kristus būtų jų lobis, jų viltis, stiprybė ir džiaugsmas. Dieve, te Jėzus būna jiems toks tikras, toks stiprus, toks vienatinis, toks patikimas, kad kai jų gyvenimus aplanko kančia, jie būtų nepajudinami savo tikėjime. &lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;O Dieve, sustiprink juos savo malone.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;blockquote&gt;Malonė neužkerta to, kas nėra palaima&lt;br&gt;<br /> Ir nepadeda pabėgti nuo visų vargų, tačiau&lt;br&gt;<br /> Malonė paskiria vargą ir skausmus&lt;br&gt;<br /> Ir tuomet, pačią tamsiausią naktį mus išlaiko&lt;/blockquote&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Dieve, savo malone sustiprink kiekvieną, kuris atsiduoda tau.&lt;/p&gt;<br /> <br /> &lt;p&gt;Aš meldžiu Jėzaus vardu, Amen.&lt;/p&gt;</div> Tue, 10 Mar 2020 21:52:39 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Ar_Kan%C4%8Dia_visada_turi_prasm%C4%99%3F Kai Dievas ir krikščionys brangina Kristų, 1 dalis http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Kai_Dievas_ir_krik%C5%A1%C4%8Dionys_brangina_Krist%C5%B3,_1_dalis <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|How God and Christians Treasure Christ, Part 1}} Kristaus branginimas yra visų pirma tai, ką savo širdyje atlieka Dievas Tėvas. Tuomet Šventoji Dvasia jį išlieja į ...</p> <hr /> <div>{{info|How God and Christians Treasure Christ, Part 1}} <br /> <br /> Kristaus branginimas yra visų pirma tai, ką savo širdyje atlieka Dievas Tėvas. Tuomet Šventoji Dvasia jį išlieja į mūsų širdis, kad Kristaus branginimas būtų mūsų širdžių veiksmas. Paskui jį skleidžiame kitiems Dvasios galia. O vėliau jį palaikome bibliniuose organizmuose, vadinamuose bažnyčiomis. Apžvelkime šias keturias patirtis: šįkart dvi ir dvi kitą kartą. <br /> <br /> '''Pirma—visų pirma—Dievas Tėvas brangina Kristų.''' <br /> <br /> Teiginys „Dievas yra meilė“ turi daugiau nei vieną reikšmę. Viena iš reikšmių yra ta, kad nuo amžinybės (štai ką turiu omenyje sakydamas „visų pirma“) Dievas mylėjo savo visuomet egzistuojantį Sūnų. Niekada nebuvo laiko, kai Sūnaus nebuvo ir jis nebuvo Dievas. Jis visada buvo „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas” (Hebrajams 1:3). Kadangi Dievas Tėvas yra tobulas, jis tobulai myli tai, kas tobulai miela. Pirma—visų pirma—Tėvo meilė buvo jo meilė savo paties šlovei visiškai atspindėtoje ir atvaizduotoje jo Sūnuje. Sūnus nesukurtas. Jis nepadarytas. Jis yra prieš visus amžius gimęs iš Tėvo. Kol buvo Tėvas, visuomet buvo ir gimęs, branginamas Sūnus. <br /> <br /> Melsdamasis Jėzus tarė Tėvui: „nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą,“ o paskui jis Tėvo prašė: „kad ''meilė, kuria mane pamilai'', būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jono 17:26). Dievas visą amžinybę visiškai gėrėjosi savo Sūnaus šlove. Jis brangino savo Sūnų. Štai kokia yra meilė amžinai vertai būtybei. Tai branginimas. Tai ne gailėjimasis, užjautimas, gailesčio rodymas ar poreikių tenkinimas. Šitaip mylime vargstančią būtybę, o ne Dievą. Taigi pirma—visų pirma—Kristaus branginimas yra toks, kaip jį brangino Dievas nuo visos amžinybės. <br /> <br /> '''Antra, Kristaus branginimas yra tai, ką Šventoji Dvasia išlieja į mūsų širdis, kad Kristaus branginimas būtų mūsų širdžių veiksmas. ''' <br /> <br /> Šventoji Dvasia visuomet buvo nuo visos amžinybės kylanti iš Tėvo ir Sūnaus. Ji nėra kūrinys. Ji – ne Sūnus ir ne Tėvas. Bet visa tai, kas jie yra savo dieviškąja prigimtimi, yra ji. Galima apie tai galvoti šitaip: taip, kaip nuo amžinybės Tėvas brangino Sūnų ir kaip Sūnus brangino Tėvą, Dvasia buvo Asmuo atspindintis dieviškąjį branginimo veiksmą. Dvasios esybė ir Asmenybė tęsiasi, kai Tėvas ir Sūnus vienas kitą brangina. Kol nuo amžinybės buvo Tėvas ir Sūnus, iš jų kilo Dvasia kaip Asmuo, kuris yra jų vienas kito branginimas. <br /> <br /> Taigi, kai Dvasia yra išsiųsta naujai misijai po Kristaus prisikėlimo, jos tikslas buvo pažadinti ir sustiprinti Kristaus branginimo patirtį. Jėzus sakė, kad kai Dvasia ateis, „[ji] toliau liudys apie mane“ (Jono 15:26). „Ji pašlovins mane“ (Jono 16:14). Tai reiškia, kad ji Kristų parodys šlovingą jo žmonių širdims. Ji parodys ir leis patirti jį kaip lobį. <br /> <br /> Prieš tai, kol nupuolusieji žmonės gali branginti Kristų, jie turi gimti iš naujo. Tai yra, jiems reikalinga nauja dvasinė prigimtis, kuri sugeba Kristų matyti kaip lobį. Tai įvyksta per Dvasią: „jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jono 3:3). Taigi, tikras, nuoširdus garbinimas vyksta tada, kai Dvasia mus paspartina atgimti iš naujo ir įgalina mus triumfuoti Kristaus beribėje vertėje. Todėl Paulius teigia, kad krikčionys yra žmonės, kurie „tarnauja Dievui jo ''Dvasia'', didžiuojasi Kristumi Jėzumi“ (Filipiečiams 3:3). Per savo Dvasią Dievas „sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Korintiečiams 4:6). Tai reiškia, kad Dievo Dvasia mus įgalino branginti Kristų kaip amžinai vertingą Dievo atvaizdą. <br /> <br /> Prieš tai, kol Kristaus branginimą skleidžiame kitiems (tą aptarsime kitą kartą), Dievas su mumis dalinasi per savo Dvasią leisdamas save patirti. Štai ką reiškia tapti krikščionimi. Mes iš tamsos pereiname į šviesą ir iš mirties į gyvenimą. Kristus ir yra ta šviesa ir gyvenimas. Kristaus branginimas yra įrodymas, kad esate prikeltas iš mirties su Kristumi ir atgimęs iš Dievo Dvasios. <br /> <br /> Per šias Kalėdas, pamatykite ir mėgaukitės lobiu – Kristumi. Todėl prisiminkite, kad Dievas Tėvas brangino Kristų virš visko nuo visos amžinybės. O Šventoji Dvasia buvo siųsta, kad įgalintų mus pamatyti Kristaus tikrąją vertę. <br /> <br /> Pastorius Džonas <br /> <br /> &lt;br&gt;</div> Wed, 02 Feb 2011 04:20:16 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Kai_Dievas_ir_krik%C5%A1%C4%8Dionys_brangina_Krist%C5%B3,_1_dalis Devyni sveikos bažnyčios bruožai/Aiškinamasis pamokslavimas http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Devyni_sveikos_ba%C5%BEny%C4%8Dios_bruo%C5%BEai/Ai%C5%A1kinamasis_pamokslavimas <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|Nine Marks of a Healthy Church/Expositional Preaching}} '''Aiškinamojo pamokslavimo apibrėžimas''' Pradėkime nuo Dievos pradžios su mumis – Jo kalbėjimo su mumis....</p> <hr /> <div>{{info|Nine Marks of a Healthy Church/Expositional Preaching}} <br /> <br /> '''Aiškinamojo pamokslavimo apibrėžimas''' <br /> <br /> Pradėkime nuo Dievos pradžios su mumis – Jo kalbėjimo su mumis. Taip mes gavome savo pačių dvasinę sveikatą ir taip pagerės mūsų bažnyčių sveikata. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui – vienam seniausių pamokslavimo būdų – yra nepaprastai svarbus bet kuriam vadovaujančiam bažnyčioje, o ypač bažnyčios kunigui/pastoriui. Tai pamokslavimas, kurio tikslas – išdėstyti, kas pasakyta tam tikroje Biblijos ištraukoje, atsargiai išaiškinti jos reikšmę ir pritaikyti ją bendruomenei (žr. Nehemijo 8:8). Žinoma, yra daugybė kitų pamokslavimo būdų. Pavyzdžiui, teminiai pamokslai surenka visus Rašto mokymus apie vieną dalyką, kaip antai, maldą ar aukojimą. Biografiniai pamokslai ima kurio nors Biblijos veikėjo gyvenimą ir jį piešia kaip Dievo malonės parodymą ir vilties bei ištikimybės pavyzdį. Tačiau aiškinamasis pamokslavimas yra kažkas kita. Tai – tam tikros Dievo Žodžio dalies paaiškinimas ir pritaikymas. <br /> <br /> '''Aiškinamasis pamokslavimas iš esmės nėra stilius''' <br /> <br /> Aiškinamasis pamokslavimas tiki Rašto autoritetingumu, bet yra kažkas daugiau. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui yra įsipareigojimas klausytis Dievo Žodžio. Lygiai taip, kaip Senojo Testamento pranašai ir Naujojo Testamento apaštalai nebuvo tik pasiųsti eiti ir kalbėti, bet jiems buvo duota konkreti žinia, taip ir krikščionių pamokslininkai šiandien turi valdžią kalbėti iš Dievo tiek, kiek jie kalbės Jo žodžius. Taigi, aiškinančiojo pamokslininko valdžia prasideda ir baigiasi Raštu. Kartais žmonės aiškinamąjį pamokslavimą painioja su mėgstamo aiškinančiojo pamokslautojo pamokslavimo stiliumi, tačiau iš esmės tai ne stiliaus dalykas. Kitų pastebėjimu, aiškinamasis pamokslavimas galiausiai apima ne tai, kaip kalbame apie ką, bet kaip nusprendžiame apie ką kalbėti. Jis nepažymėtas tam tikra forma, bet bibliniu turiniu. <br /> <br /> '''Paklusnumas Dievo Žodžiui, o ne paties pamokslininko žinioms''' <br /> <br /> Kai kas su džiaugsmu priimantis Dievo Žodžio autoritetingumą ir net išpažįstantis tikintis Biblijos neklaidingumu, tačiau praktikoje (tyčia ar ne) aiškinančiai nepamokslaujantis, niekada nepamokslaus daugiau nei jo žinios. Pamokslininkas gali imti Rašto dalį ir įtikinti bendruomenę apie svarbią temą, tačiau visiškai neprisiliesdamas prie ištraukos prasmės. Kai tai atsitinka, pamokslininkas ir bendruomenė iš Rašto girdi tik tai, ką jau žino. <br /> <br /> Iš kitos pusės, kai pamokslaujame iš Rašto vietos jos kontekste, aiškinančiai – imdami ištraukos prasmę kaip žinios prasmę – iš Dievo išgirstame tai, ko neketinome išgirsti pradėję klausyti. Nuo pradinio kvietimo atgailai iki gyvenimo srities, kurioje Šventoji Dvasia mus ką tik apkaltino, mūsų visas išganymas susideda iš Dievo girdėjimo taip, kaip niekad nenumanėme prieš Jį išgirsdami. Šis labai praktiškas paklusnumas Dievo Žodžiui privalo būti akivaizdus pamokslininko tarnavime. Neapsigaukite: tai pagaliau bendruomenės atsakomybė tą užtikrinti. (Pastebėkite Jėzaus numanomą atsakomybę bendruomenei Mato 18-ame skyriuje, ar Pauliaus 2-ame laiške Timotiejui 4-ame skyriuje.) Bažnyčia niekada neturi pavesti asmens dvasinei parapijos valdžiai, praktikoje nerodančio įsipareigojimo klausytis ir mokyti Dievo Žodžio. To nepaisymas neišvengiamai kliudys bažnyčios augimui, praktiškai ją augins tik iki kunigo/pastoriaus lygio. Tokiu atveju, bažnyčia po truputį prisitaikys prie jo minčių, vietoj to kad prisitaikytų prie Dievo minčių. <br /> <br /> '''Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu''' <br /> <br /> Dievo žmonės visada buvo kuriami Dievo Žodžiu. Nuo kūrimo Pradžios 1-ame skyriuje iki Abromo kvietimo Pradžios 12-ame skyriuje, nuo sausų kaulų slėnio regėjimo Ezechielio 37-ame skyriuje iki gyvojo Žodžio atėjimo, Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu. Paulius romiečiams rašė: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (10:17). Paulius korintiečiams rašė: „O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1:21). <br /> <br /> Sveikas aiškinamasis pamokslavimas dažnai yra bažnyčios augimo šaltinis. Martyno Liuterio patyrimu, toks atidus dėmesys Dievo Žodžiui buvo reformacijos pradžia. Mes taip pat privalome įsipareigoti būti nuolatos Dievo Žodžio reformuojamomis bažnyčiomis. <br /> <br /> Kartą dėstydamas dienos seminarą apie puritonizmą Londono bažnyčioje, paminėjau, kad puritonų pamokslai kartais tęsdavosi dvi valandas. Vienas asmuo išsižiojo iš nuostabos ir paklausė: „Kiek laiko buvo paliekama garbinimui?“ Šio žmogaus manymu, pamokslaujamo Dievo Žodžio klausymas neįėjo į garbinimą. Aš atsakiau, kad daugelis anglų-protestantų krikščionių Dievo žodžio klausymą sava kalba ir atsakymą į jį savo gyvenimu būtų vadinę svarbia garbinimo dalimi. Ar jie turėjo laiko kartu giedoti, būtų buvę nelabai svarbu. <br /> <br /> '''Pamokslaujamo Dievo Žodžio centriškumas''' <br /> <br /> Mūsų bažnyčios turi atgaivinti Žodžio centriškumą garbinime (pamaldose). Dievo Žodžio klausymas ir atsakymas į jį gali apimti šlovinimą ir padėką, išpažinimą ir skelbimą, ir bet kurie šių gali būti giesmė, tačiau nebūtinai visi turi būti išreikšti giesmėmis. Bažnyčia pastatyta remiantis muzika – nesvarbu kokio stiliaus – yra bažnyčia pastatyta ant lakaus smėlio. Pamokslavimas yra svarbi ganytojiško darbo dalis. Melskitės už savo pastorių/kunigą, kad jis įsipareigotų griežtai, atidžiai ir rimtai studijuotų Raštą ir kad Dievas jį vestų Žodžio supratime ir jo taikyme savo paties gyvenime ir bažnyčioje (žr. Luko 24:27; Apd 6:4; Ef 6:19-20). Jei esate pastorius/kunigas, melskite šių dalykų sau. Taip pat melskitės už kitus pamokslaujančius ir mokančius Dievo Žodžio. Galiausiai, melskitės, kad mūsų bažnyčios save pavestų Dievo Žodžio, pamokslaujamo aiškinamai, klausymui, kad kiekvienos bažnyčios planai būtų vis labiau apipavidalinti Dievo planų Rašte. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui yra sveikos bažnyčios bruožas. <br /> <br /> '''Klausimai pamąstymui''' <br /> <br /> #Perskaitykite Nehemijo 8:7-8. Ką Biblija kalba apie levitus skaitančius žmonėms Įstatymo knygą? 12-oje eiltėje pasakyta, kad po susirinkimo žmonės išėjo linksmai švęsdami. Pasak ištraukos, kodėl jie šventė? <br /> #Autorius aiškinamąjį pamokslavimą apibrėžia kaip „tam tikros Dievo Žodžio dalies paaiškinimą ir pritaikymą.“ Suformuluokite šį apibrėžimą savais žodžiais. Kas aiškinamąjį pamokslavimą išskiria iš kitų pamokslavimo būdų, pavydžiui, teminio ar biografinio? <br /> #Apaštalų darbų 20:27, Paulius efeziečiams kalba, kad jis triūsė jiems skelbti „visus Dievo nutarimus.“ Pripažindami, kad mūsų, kaip bažnyčios vadovaujančiųjų, darbas yra tą patį daryti mūsų žmonėms, kaip aiškinamasis pamokslavimas mums padeda šiame darbe skelbti visus Dievo nutarimus mūsų žmonėms? Koks pavojus laukia, jei neimsime ištraukos prasmės kaip žinios prasmės? <br /> #Nuo Pradžios 1-ojo skyriaus iki Naujojo Testamento Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu. Perskaitykite Romiečiams 10:17 ir 1-ąjį laišką Korintiečiams 1:21. Ką Dievas naudoja, kad Savo žmones atvestų į gelbstintį tikėjimą Kristuje? Ką tai mums sako apie pagarbą, kurioje turėtume laikyti Dievo Žodį savo bažnyčiose? Kaip ta pagarba turėtų praktiškai atsiskleisti mūsų pamokslavime?</div> Thu, 21 Oct 2010 21:24:15 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Devyni_sveikos_ba%C5%BEny%C4%8Dios_bruo%C5%BEai/Ai%C5%A1kinamasis_pamokslavimas Biblinis bažnyčios augimas http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Biblinis_ba%C5%BEny%C4%8Dios_augimas <p>Kathyyee: </p> <hr /> <div>{{info|Biblical Church Growth I Thessalonians 3:12-4:12}} <br /> <br /> Toledo reformatų teologinė konferencija <br /> <br /> Balandžio 27-oji, 2002 <br /> <br /> Kaip turėti augančią bažnyčią? Pasak reklamų nesename, garsiame evangelikų žurnale, bažnyčios gali augti apsilankydamos seminare apie veiksmingą bažnyčios vadovų ruošimą vietinėje bažnyčioje; užsisakydamos naujos sekmadieninės mokyklos literatūros; nusipirkdamos elektroninių komunikacijų prietaisus iš parduotuvės Alabamoje; išsirinkdamos teisingą studijų Bibliją ar krikščionišką knygą, teisingą kolegiją ar seminariją. Įstojus į vieną garsią seminariją, ji jus „įgalins tapti pasaulio permainininku.“ <br /> <br /> Bažnyčios augimas šiandien yra didelis verslas. Daug žmonių, pradedant mažtančių denominacijų biurokratais, baigiant religijos sociologais, uoliais, jaunais evangelikalais pastoriais, norėtų žinoti, kaip atrodo auganti bažnyčia ir kaip tokią bažnyčią turėti. <br /> <br /> Apaštalas Paulius žinojo, kad iš esmės auganti bažnyčia yra sudaryta iš augančių krikščionių. Taigi jis laiką skyrė maldai už krikščionis, kuriuos pažinojo, ir jų mokymui. Ir, Dievo malone, bažnyčia augo. Dabar atsiverskime pirmąjį Pauliaus laišką tesalonikiečiams, pradėdami 3-uoju skyriumi, 12-ta eilute. <br /> &lt;blockquote&gt;''12 Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, 13 kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais. 1 Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos! 2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą - šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią. 9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Pirmiausia pažvelgsime į Pauliaus maldas už augančią bažnyčią, 3:12-13, akstiną augančiai bažnyčiai, 4:1, ir pamokymus augančiai bažnyčiai, 4:2-12. <br /> <br /> Pirmiausia, kaip ir ankstesniuose skyriuose (pradedant 1-uoju, o toliau 2-ame ir 3-ame) Paulius su tesalonikiečiais pasidalino, kaip už juos meldėsi. Jis meldė dviejų dalykų – meilės ir šventumo. <br /> <br /> 12-oje eilutėje skaitome, kaip Paulius už juos meldėsi:'''„Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime.“''' <br /> <br /> Paulius žino, kad Dievas yra meilės šaltinis. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Paulius jiems paprastai ''neliepia'' labiau mylėti. Paulius ''meldžia ''Dievo, nes žino, kad to, ko prašo, Dievui įmanoma įvykdyti ir pats Dievas sakė, kad to trokšta. Pagaliau pats Dievas mums paliko meilės pavyzdį ir suteikia galią tuo pavyzdžiu sekti. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:7-8). <br /> <br /> Taigi mes, krikščionys, mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo – ir palikdamas mums meilės pavyzdį, ir įgalindamas mus mylėti. O jei mums reikia augti meilėje, ką mums tada daryti? Pirmiausia, ką galime daryti, tai melstis. Tam, kad augti, reikia melstis. <br /> <br /> Paulius mano, kad tesalonikiečiai yra mylintys (tai aišku pradedant 4:9), bet nori, kad jų meilė didėtų, netgi veržtųsi per kraštus, ištrūktų iš ribų! Krikščionys visada turi augti. Gera to melsti už pažįstamus ir save pačius, kad mes vis labiau mylėtume vienas kitą. <br /> <br /> Taip pat 13-oje eil. skaitome, kad Paulius meldė šventumo. '''„Kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais.“''' <br /> <br /> Ir vėl pastebėkite jų stiprybės šaltinį. Paulius meldžia, kad Dievas tvirtintų jų pačią būties šerdį – jų asmenybę, valią, - tą vietą, kurioje talpinami gyvenimo tikslai ir siekiai – jų širdis. Jis paaiškina, kodėl nori, kad tesalonikiečių širdys būtų tvirtos: kad būtų nepeiktinos ir šventos. Paulius meldžia, kad jie nebūtų kaltinami jokia nuodėme, kad jie būtų nepeiktini. Jis taip pat meldžia, kad jie būtų šventi, kad jų gyvenimai atspindėtų vien tik gerą Dievo vardą. Paulius nori, kad jie nusivilktų sena ir apsiviltų nauja. Paulius pabrėžia, kad tas nepeiktinumas – tai paprastai ne stebinčio pasaulio akyse, bet daugiau „mūsų Dievo ir Tėvo akyse,“ kai įvyks paskutinis įvertinimas atvėrus visas knygas, kai mūsų Viešpats Jėzus ateis su visais savo šventaisiais. Ši „pabaigos“ tema tęsiasi visame laiške. <br /> <br /> Argi neįdomu, kad Paulius jiems nesakė meldžiąs jų fizinės sveikatos ir gerovės, persekiojimų pabaigos – tų dalykų, kuriuos mes būtinai minėtume meldsdamiesi už kitus. Aš nesakau, kad Paulius niekuomet šių dalykų nemeldė. Bet čia jis tuo su jais nesidalina. Pauliui labiausiai rūpi melstis ne už jų fizinę sveikatą ar materialinę gerovę, bet už jų dvasinę gerovę. <br /> <br /> Paulius ne tik meldėsi už tesalonikiečius, bet ir skatino juos savo gyvenimo perspektyva patikti Dievui (4:1). Paulius juos maldavo. '''„Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“''' <br /> <br /> Jis jau anksčiau jiems priminė daug dalykų, apie kuriuos buvo kalbėjęs, kai buvo su jais. O dabar, ką jis sako juos mokęs? Kaip gyventi. Tai nebuvo paprastas pamokymas, kuo reikėjo tikėti, bet kaip gyventi. Kai Paulius buvo su šiais tikinčiaisiais, jis ne tik juos mokė žodžiais, bet ir rodė, kaip reikėjo gyventi. Kai jis girdėjo apie jų tvirtą stovėseną Viešpatyje, kaip jo pasakyta 8-oje eil., tai nereiškia, kad jie vis dar laikėsi teisingų įsitikinimų, bet kad jie vis dar gyveno teisingą gyvenimą. Pasak Metjuso Henrio: „Graži kalba dorai negyvenant į dangų mūsų nenuves.“ <br /> <br /> Paulius jiems primena, kaip gyventi, sakydamas „privalote &amp;lt;...&amp;gt; patikti Dievui.“ Nesvarbu kokios būtų į vartotojus besiorientuojančių bažnyčių išorinės savybės, bet kurio tikro bažnyčios augimo širdis – noras patikti Dievui. Jei esame sąžiningi, turime prisipažinti, kad visi gyvename stengdamiesi kažkam patikti. Bet svarbiausias klausimas – kas tas asmuo. Iš ko reikalaujame pritarimo, kad būtume laimingi, patenkinti? Pasak Biblijos, krikščionis gyvena tam, kad patiktų Dievui. Ir tik tada, kai noras patikti Dievui judės į krikščioniškojo, bažnyčios gyvenimo centrą, tas augimas ir vyks. <br /> <br /> Ir vėl čia pastebime augimo idėją. Paulius teigia: „o jūs taip ir elgiatės“, „tai darykite daugiau pažangos.“ Jis nenori, kad jie tik gyventų, bet kad jie pertektų. Augančio krikščionio žymė – ne tobulumas, o noras augti vis daugiau. <br /> <br /> Paulius juos ''ragina'' tą daryti. Žodis „raginame“ 1-oje eil. Pauliaus naudotas jam pradedant karštai įtikinėti, susitelkiant ties sava mintimi, kad ji būtų giliai įsiminta. „Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui¬ – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“ Paulius vis labiau ir labiau juos ragino augti gyvenant taip, kad patiktų Dievui. '''Tai''' yra augančios bažnyčios akstinas. <br /> <br /> Paulius meldė, kad jie būtų mylintys ir šventi. Jis jų maldavo. O paskutinėje ir ilgiausioje mūsų ištraukos dalyje, jis prie minėtų dalykų prideda keleta konkrečių pamokymų augančiai bažnyčiai (4:2-12). <br /> <br /> Pirma, jis juos moko apie šventumą, nuo 2-os iki 8-os eil. Sekite su manimi. <br /> &lt;blockquote&gt;''2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Taigi, viena vertus, jie turėtų vis labiau ir labiau gyventi šventume. Paulius liepia: „Būkite šventi“ (3 eil.). Senesniuose leidimuose čia sakoma „šventėjimas.“ Dievo valia – mūsų augantis šventėjimas, kad taptume šventi, ypatingi, atskirti. Pats pagrindinis šventas dalykas yra Dievas. Ona meldėsi: „Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS“ 1 Samuelio 2:2. Todėl turime atspindėti Dievo charakterį savo šventame elgesyje. Šventas gyvenimo būdas parodo aiškiausiai, kad esame Jo žmonės. Negalime kitų klaidinti išpažindami, kad esame Šventojo Dievo vaikai, bet negyvendami švento gyvenimo. <br /> <br /> Taigi turime tokį Pauliaus tvirtinimą apie šventumą, kuriame moralinės užuominos yra matomos žodžių reikšmėje. Mūsų kūnai turi būti švarūs ir tyri prieš Jį. Jei to laikysimės, nuostabus, gyvybę teikiantis Viešpaties šventumas švies iš mūsų gyvenimo į aplink mus esantį tamsų pasaulį. Čia Paulius liepia susilaikyti nuo svetimavimo (3-a eil.) – bet kokių lytinių santykių už santuokos ribų. Kodėl? Visa sugrįžta į patikimą Dievui. Paulius pateikia dvi priežastis. Pirma, 6-oje eilutėje, dėl '''gresiančios bausmės''' – Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus. Paulius ištikimai sekė Jėzaus pavyzdžiu mokydamas šiuos jaunus krikščionis, kad Viešpats gali sugrįžti bet kuriuo metu ir todėl jie turi gyventi pasiruošę. O tai reiškė, kad jie turėtų vengti to, kas užsitrauks Jėzaus bausmę. Antra, 7-oje eilutėje jis teigia, kad dėl '''jiems planuoto tikslo''' – Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Efezo tikintiesiems Paulius sakė, kad Dievas „mus išsirink[o] jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (1:4). Paulius už Filipijos tikinčiuosius meldė, kad jie „būt[ų] tyri ir be priekaišto Kristaus dieną“ (1:10). Koloso tikintisiems jis teigė, kad Kristus juos sutaikė su savimi, „kad [jie] pasirodyt[ų] jo akyse šventi, tyri ir nekalti“ (1:22). <br /> <br /> Pastebėkite, kad šis šventumo gyvenimas – tai gyvenimas, kuris patinka Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Štai kaip Jis norėtų, kad gyventume. Šie pamokymai duoti „Viešpaties Jėzaus vardu“ (2-a eil.). „Tokia gi Dievo valia,“ Paulius sako 3-oje eilutėje. O 8-oje eilutėje jis įspėja, kad „kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.“ Dievas mums duoda Savo šventumo Dvasią. Jis yra šventas. Tuos, kuriuose gyvena, padaro tokius kaip Jis – šventus. <br /> <br /> Tai faktas, kad Dievo žinia Paulių skatino primygtinai kalbėti. Paulius aiškiai norėjo, kad jie žinotų, jog šios mintys nebuvo tiesiog jo. Ne, šiame reikale Paulius sekė Jėzaus nurodymus duotus jo mokiniams kitus mokyti to, ką Jis juos išmokė (Mato 28:18-20). <br /> <br /> Tai gero pamokslavimo šerdis. Iš tikrųjų, pamokslavimas, kaip kažkas yra sakęs, - tai tiesa skelbiama per asmenybę. Bet ta asmenybė turi stiprinti Dievo tiesą, o ne daryti ją neaiškią. Teigiama, net reikalinga, pamokslininkams naudotis Dievo suteikta išmintimi, bet taip, kad atskleisti tekstą, o ne paties pamokslininko mintis. Kas tik bepamokslautų, privalo savo pašaukimą sutvirtinti mokydamasis, kaip kalbėti Dievo žodžius, o ne tik savo paties idėjas. <br /> <br /> Ir pagaliau 9-12 eilutėse, Paulius moko apie meilę (4:9-12). <br /> &lt;blockquote&gt;''9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Jie vienas kitą mylėjo broliška meile. Ir vėl atkreipkite dėmesį į padrąsinimo svarbą. Dievas juos mokė (broliškos meilės). Jie reagavo. Paulius pastebėjo ir juos padrąsino. Taigi nenuostabu jiems adresuoto kito Pauliaus laiško pradžioje atrasti šiuos žodžius (1:3): „Mes turime nuolat dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja.“ <br /> <br /> Nors Dievas jau ''aiškiai'' juos to išmokė, jis vis tiek tvirtina, kad jie galėtų augti, taigi jis jų ''primygtinai prašo''; jis jų maldauja taip, kaip ir ką tik jų meldė dėl lytinio šventumo daryti ''daugiau pažangos''. Net jei jų meilė ir buvo plati, besitęsianti toliau nei vietinės bendruomenės ribos, Paulius visvien juos galėjo skatinti vienas kitą mylėti vis ''daugiau''. Jis pateikia konkrečių pavyzdžių 5:12-15: gerbti vyresniuosius (5:12-13), įspėti nedrausminguosius (5:14), padrąsinti liūdinčiuosius (5:14), palaikyti silpnuosius (5:14), būti su visais kantriems (5:14), neatsimokėti kam nors blogu už bloga (5:15), daryti gera vieni kitiems ir visiems (5:15). <br /> <br /> Deja, atrodo, kad šioje bažnyčioje buvo keletas sunkumų. Pauliaus mokymo apie Kristaus grįžimą nesupratimas tikriausiai kai kuriuos atvedė į tokią padėtį, kuri pasireiškė nerimą keliančiu fanatizmo ir tinginystės deriniu jiems apleidus paprastą gyvenimo eigą ir laukiant Viešpaties neišvengiamo atėjimo. Taigi Paulius jiems liepė '''stengtis gyventi ramiai'''; tai yra ne gyventi nerimastingą ir piktinantį gyvenimą, bet gyventi taikiai su Dievu, kitais ir savimi (žr. „taikiai sugyvenkite“ 5:13). Tai puiki idėja, ar ne? Stengtis gyventi ramiai. Viename mano mėgstamiausių filmų – „Žmogus visiems metų laikams“ (scenarijaus aut. Robertas Boltas) – į Serą Tomą Morą kreipiasi jaunas Kembridžo absolventas, kuris prašo padėti surasti jam darbą. Moras pasiūlo jį rekomenduoti mokytojo vietai. Tačiau Ričas, jaunuolis, atsisako ir vietoj to nori vietos teisme. Moras jį įspėja apie valdžios ir privilegijos gundymus ir baigdamas vėl pasiūlo rekomenduoti mokytojo vietai: „Žmogus turi eiti ten, kur nebus gundomas... Kodėl nebūti mokytoju? Būtumėte puikus mokytojas, tikriausiai labai puikus.“ Ričas atsako: „O jei toks ir būčiau, kas tai žinotų?“ Moras: „Jūs, Jūsų mokiniai ir draugai, Dievas. Nebloga publika. . . . O taip pat būtų ir ramus gyvenimas.“ Tai Viešpats Jėzus išmokė savo sekėjus melstis, neleido mūsų gundyti. O Paulius mums liepia stengtis „gyventi ramiai.“ <br /> <br /> Paulius toliau jiems nurodo vieną kelią tokiam gyvenimui puoselėti – paprasčiausiai atsidedant saviesiems reikalams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia kažkas kita nei Pauliaus rekomenduojama broliškoji meilė; bet žinoma, kad atsidedant saviesiems reikalams taip, kaip reikia, yra meilė aplinkinimas. Tarp nesavanaudiškumo, kuris apima kitų poreikius dedant prieš savuosius, ir savanaudiškumo, kuris apima poreikį visuomet pirmam išgirsti, pirmam pasakyti, ar įsižeidimą, kad neišgirdai ar išgirdai, yra didelis skirtumas. Prieš ieškodamas ar siūlydamas dalį informacijos apie kitą asmenį, būtų neblogai kartais savęs paklausti: „Ar man reikia tai žinoti? Ar šiam asmeniui reikia tai žinoti?“ Nesupraskite manęs klaidingai: mums, krikščionims, turi rūpėti vienas kito gyvenimas, bet tai turime daryti kalbėdamiesi vienas su kitu tiesiai, su nuolankia meile ir rūpesčiu, o ne kritiškai kalbėdami apie vienas kitą su pasipūtusiu teisuoliškumu, visada žinodami geriau nei kiti. <br /> <br /> Kita šios meilės dalis – darbas su savomis rankomis. Pastebėkite Pauliaus raginimą perspėti nedrausminguosius (5:14). Tai tikriausiai buvo tikra ir auganti Tesalonikos bažnyčios problema. Štai kodėl Paulius ir vėl juos turėjo įspėti kitame savo laiške vengti tinginių (2 Tes 3:6-12). <br /> <br /> Matote, pasak 12-ios eil., Pauliui rūpi kitų pagarbos pelnymas – be papildomo suklupimo akmens žmonėms klausantiems evangelijos – kad nebūtų niekam skolingi (žr. Romiečiams 13:8). Būti nuo kitų priklausomam – ne tik blogas liudijimas, bet ir nereikalingas jų laisvės liudyti pašaliečiams kliudymas ir taikių santykių tarp bažnyčios narių sujaukimas (todėl Paulius 2 Tes 3:11 riša tinginiavimą su mėgimu kištis į svetimus reikalus). <br /> <br /> Ar matote santykį tarp broliškos meilės ir ramaus gyvenimo? Labai paprastai nebuvimas apsunkinančiu broliams ar įžeidžiančiu artimiesiems yra meilės reikalas. <br /> <br /> '''Visame, ką pasakė, Paulius mokė, kaip gyventi augantiems mokiniams, augančiai bažnyčiai, kaip augti šventume ir meilėje.''' <br /> <br /> '''Pabaiga''' <br /> <br /> Apaštalo Pauliaus pavyzdys mums pataria, kaip padėti bažnyčiai augti. Ar įsidėmėjote, ką Paulius darė norėdamas matyti šią bažnyčią augant? Jis darė tai, ką jums reikėtų daryti, jei norite matyti savo ar bet kurią kitą bažnyčią augant. Jis už juos ''meldėsi'', kad jie taptų šventi ir mylintys, jis ''meldė'' jų tapti šventais ir mylinčiais ir ''mokė'' juos, kaip tapti šventais ir mylinčiais. <br /> <br /> Neatsitiktinai Paulius buvo taip susirūpinęs šių krikščionių tapsmu šventais ir mylinčiais. Dievas pašaukė visą bažnyčią kartu, kad būtų Jo charakterio paveikslas, atspindys. Taigi, būdami šventi ir mylintys, šie krikščionys atspindėtų savo Tėvo charakterį, kuris Save atskleidė kaip šventą ir mylintį galbūt daugiau negu bet ką kita. <br /> <br /> Tam, kad būti auganti bažnyčia, reikia atspindėti charakterį to, kuris mus iš pradžių pašaukė būti bažnyčia. Pagaliau, jei mes to nedarysime, neaugsime, nors ir kiek žmonių prie mūsų prisijungtų. <br /> <br /> Jei augame kaip krikščionys ar kaip bažnyčios, mes augame Jo šlovei – ne savo pačių. Ir manau, kad tik '''taip''' pamatysime tikrą augimą. Pasiklausykite Pauliaus baigiamosios maldos už tesalonikiečius šio laiško pabaigoje (5:23-24): „Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys.“ Taigi, dienos pabaigoje, mūsų augimas šventume yra pažadas. <br /> <br /> &lt;br&gt;</div> Thu, 21 Oct 2010 04:30:43 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Biblinis_ba%C5%BEny%C4%8Dios_augimas Biblinis bažnyčios augimas http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Biblinis_ba%C5%BEny%C4%8Dios_augimas <p>Kathyyee: </p> <hr /> <div>{{info|Biblical Church Growth I Thessalonians 3:12-4:12}} <br /> <br /> Toledo reformatų teologinė konferencija <br /> <br /> Balandžio 27-oji, 2002 <br /> <br /> Kaip turėti augančią bažnyčią? Pasak reklamų nesename, garsiame evangelikų žurnale, bažnyčios gali augti apsilankydamos seminare apie veiksmingą bažnyčios vadovų ruošimą vietinėje bažnyčioje; užsisakydamos naujos sekmadieninės mokyklos literatūros; nusipirkdamos elektroninių komunikacijų prietaisus iš parduotuvės Alabamoje; išsirinkdamos teisingą studijų Bibliją ar krikščionišką knygą, teisingą kolegiją ar seminariją. Įstojus į vieną garsią seminariją, ji jus „įgalins tapti pasaulio permainininku.“ <br /> <br /> Bažnyčios augimas šiandien yra didelis verslas. Daug žmonių, pradedant mažtančių denominacijų biurokratais, baigiant religijos sociologais, uoliais, jaunais evangelikalais pastoriais, norėtų žinoti, kaip atrodo auganti bažnyčia ir kaip tokią bažnyčią turėti. <br /> <br /> Apaštalas Paulius žinojo, kad iš esmės auganti bažnyčia yra sudaryta iš augančių krikščionių. Taigi jis laiką skyrė maldai už krikščionis, kuriuos pažinojo, ir jų mokymui. Ir, Dievo malone, bažnyčia augo. Dabar atsiverskime pirmąjį Pauliaus laišką tesalonikiečiams, pradėdami 3-uoju skyriumi, 12-ta eilute. <br /> &lt;blockquote&gt;''12 Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, 13 kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais. 1 Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos! 2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą - šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią. 9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Pirmiausia pažvelgsime į Pauliaus maldas už augančią bažnyčią, 3:12-13, akstiną augančiai bažnyčiai, 4:1, ir pamokymus augančiai bažnyčiai, 4:2-12. <br /> <br /> Pirmiausia, kaip ir ankstesniuose skyriuose (pradedant 1-uoju, o toliau 2-ame ir 3-ame) Paulius su tesalonikiečiais pasidalino, kaip už juos meldėsi. Jis meldė dviejų dalykų – meilės ir šventumo. <br /> <br /> 12-oje eilutėje skaitome, kaip Paulius už juos meldėsi:'''„Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime.“''' <br /> <br /> Paulius žino, kad Dievas yra meilės šaltinis. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Paulius jiems paprastai ''neliepia'' labiau mylėti. Paulius ''meldžia ''Dievo, nes žino, kad to, ko prašo, Dievui įmanoma įvykdyti ir pats Dievas sakė, kad to trokšta. Pagaliau pats Dievas mums paliko meilės pavyzdį ir suteikia galią tuo pavyzdžiu sekti. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:7-8). <br /> <br /> Taigi mes, krikščionys, mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo – ir palikdamas mums meilės pavyzdį, ir įgalindamas mus mylėti. O jei mums reikia augti meilėje, ką mums tada daryti? Pirmiausia, ką galime daryti, tai melstis. Tam, kad augti, reikia melstis. <br /> <br /> Paulius mano, kad tesalonikiečiai yra mylintys (tai aišku pradedant 4:9), bet nori, kad jų meilė didėtų, netgi veržtųsi per kraštus, ištrūktų iš ribų! Krikščionys visada turi augti. Gera to melsti už pažįstamus ir save pačius, kad mes vis labiau mylėtume vienas kitą. <br /> <br /> Taip pat 13-oje eil. skaitome, kad Paulius meldė šventumo. '''„Kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais.“''' <br /> <br /> Ir vėl pastebėkite jų stiprybės šaltinį. Paulius meldžia, kad Dievas tvirtintų jų pačią būties šerdį – jų asmenybę, valią, - tą vietą, kurioje talpinami gyvenimo tikslai ir siekiai – jų širdis. Jis paaiškina, kodėl nori, kad tesalonikiečių širdys būtų tvirtos: kad būtų nepeiktinos ir šventos. Paulius meldžia, kad jie nebūtų kaltinami jokia nuodėme, kad jie būtų nepeiktini. Jis taip pat meldžia, kad jie būtų šventi, kad jų gyvenimai atspindėtų vien tik gerą Dievo vardą. Paulius nori, kad jie nusivilktų sena ir apsiviltų nauja. Paulius pabrėžia, kad tas nepeiktinumas – tai paprastai ne stebinčio pasaulio akyse, bet daugiau „mūsų Dievo ir Tėvo akyse,“ kai įvyks paskutinis įvertinimas atvėrus visas knygas, kai mūsų Viešpats Jėzus ateis su visais savo šventaisiais. Ši „pabaigos“ tema tęsiasi visame laiške. <br /> <br /> Argi neįdomu, kad Paulius jiems nesakė meldžiąs jų fizinės sveikatos ir gerovės, persekiojimų pabaigos – tų dalykų, kuriuos mes būtinai minėtume meldsdamiesi už kitus. Aš nesakau, kad Paulius niekuomet šių dalykų nemeldė. Bet čia jis tuo su jais nesidalina. Pauliui labiausiai rūpi melstis ne už jų fizinę sveikatą ar materialinę gerovę, bet už jų dvasinę gerovę. <br /> <br /> Paulius ne tik meldėsi už tesalonikiečius, bet ir skatino juos savo gyvenimo perspektyva patikti Dievui (4:1). Paulius juos maldavo. '''„Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“''' <br /> <br /> Jis jau anksčiau jiems priminė daug dalykų, apie kuriuos buvo kalbėjęs, kai buvo su jais. O dabar, ką jis sako juos mokęs? Kaip gyventi. Tai nebuvo paprastas pamokymas, kuo reikėjo tikėti, bet kaip gyventi. Kai Paulius buvo su šiais tikinčiaisiais, jis ne tik juos mokė žodžiais, bet ir rodė, kaip reikėjo gyventi. Kai jis girdėjo apie jų tvirtą stovėseną Viešpatyje, kaip jo pasakyta 8-oje eil., tai nereiškia, kad jie vis dar laikėsi teisingų įsitikinimų, bet kad jie vis dar gyveno teisingą gyvenimą. Pasak Metjuso Henrio: „Graži kalba dorai negyvenant į dangų mūsų nenuves.“ <br /> <br /> Paulius jiems primena, kaip gyventi, sakydamas „privalote &amp;lt;...&amp;gt; patikti Dievui.“ Nesvarbu kokios būtų į vartotojus besiorientuojančių bažnyčių išorinės savybės, bet kurio tikro bažnyčios augimo širdis – noras patikti Dievui. Jei esame sąžiningi, turime prisipažinti, kad visi gyvename stengdamiesi kažkam patikti. Bet svarbiausias klausimas – kas tas asmuo. Iš ko reikalaujame pritarimo, kad būtume laimingi, patenkinti? Pasak Biblijos, krikščionis gyvena tam, kad patiktų Dievui. Ir tik tada, kai noras patikti Dievui judės į krikščioniškojo, bažnyčios gyvenimo centrą, tas augimas ir vyks. <br /> <br /> Ir vėl čia pastebime augimo idėją. Paulius teigia: „o jūs taip ir elgiatės“, „tai darykite daugiau pažangos.“ Jis nenori, kad jie tik gyventų, bet kad jie pertektų. Augančio krikščionio žymė – ne tobulumas, o noras augti vis daugiau. <br /> <br /> Paulius juos ''ragina'' tą daryti. Žodis „raginame“ 1-oje eil. Pauliaus naudotas jam pradedant karštai įtikinėti, susitelkiant ties sava mintimi, kad ji būtų giliai įsiminta. „Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui¬ – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“ Paulius vis labiau ir labiau juos ragino augti gyvenant taip, kad patiktų Dievui. '''Tai''' yra augančios bažnyčios akstinas. <br /> <br /> Paulius meldė, kad jie būtų mylintys ir šventi. Jis jų maldavo. O paskutinėje ir ilgiausioje mūsų ištraukos dalyje, jis prie minėtų dalykų prideda keleta konkrečių pamokymų augančiai bažnyčiai (4:2-12). <br /> <br /> Pirma, jis juos moko apie šventumą, nuo 2-os iki 8-os eil. Sekite su manimi. <br /> &lt;blockquote&gt;''2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Taigi, viena vertus, jie turėtų vis labiau ir labiau gyventi šventume. Paulius liepia: „Būkite šventi“ (3 eil.). Senesniuose leidimuose čia sakoma „šventėjimas.“ Dievo valia – mūsų augantis šventėjimas, kad taptume šventi, ypatingi, atskirti. Pats pagrindinis šventas dalykas yra Dievas. Ona meldėsi: „Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS“ 1 Samuelio 2:2. Todėl turime atspindėti Dievo charakterį savo šventame elgesyje. Šventas gyvenimo būdas parodo aiškiausiai, kad esame Jo žmonės. Negalime kitų klaidinti išpažindami, kad esame Šventojo Dievo vaikai, bet negyvendami švento gyvenimo. <br /> <br /> Taigi turime tokį Pauliaus tvirtinimą apie šventumą, kuriame moralinės užuominos yra matomos žodžių reikšmėje. Mūsų kūnai turi būti švarūs ir tyri prieš Jį. Jei to laikysimės, nuostabus, gyvybę teikiantis Viešpaties šventumas švies iš mūsų gyvenimo į aplink mus esantį tamsų pasaulį. Čia Paulius liepia susilaikyti nuo svetimavimo (3-a eil.) – bet kokių lytinių santykių už santuokos ribų. Kodėl? Visa sugrįžta į patikimą Dievui. Paulius pateikia dvi priežastis. Pirma, 6-oje eilutėje, dėl '''gresiančios bausmės''' – Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus. Paulius ištikimai sekė Jėzaus pavyzdžiu mokydamas šiuos jaunus krikščionis, kad Viešpats gali sugrįžti bet kuriuo metu ir todėl jie turi gyventi pasiruošę. O tai reiškė, kad jie turėtų vengti to, kas užsitrauks Jėzaus bausmę. Antra, 7-oje eilutėje jis teigia, kad dėl '''jiems planuoto tikslo''' – Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Efezo tikintiesiems Paulius sakė, kad Dievas „mus išsirink[o] jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (1:4). Paulius už Filipijos tikinčiuosius meldė, kad jie „būt[ų] tyri ir be priekaišto Kristaus dieną“ (1:10). Koloso tikintisiems jis teigė, kad Kristus juos sutaikė su savimi, „kad [jie] pasirodyt[ų] jo akyse šventi, tyri ir nekalti“ (1:22). <br /> <br /> Pastebėkite, kad šis šventumo gyvenimas – tai gyvenimas, kuris patinka Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Štai kaip Jis norėtų, kad gyventume. Šie pamokymai duoti „Viešpaties Jėzaus vardu“ (2-a eil.). „Tokia gi Dievo valia,“ Paulius sako 3-oje eilutėje. O 8-oje eilutėje jis įspėja, kad „kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.“ Dievas mums duoda Savo šventumo Dvasią. Jis yra šventas. Tuos, kuriuose gyvena, padaro tokius kaip Jis – šventus. <br /> <br /> Tai faktas, kad Dievo žinia Paulių skatino primygtinai kalbėti. Paulius aiškiai norėjo, kad jie žinotų, jog šios mintys nebuvo tiesiog jo. Ne, šiame reikale Paulius sekė Jėzaus nurodymus duotus jo mokiniams kitus mokyti to, ką Jis juos išmokė (Mato 28:18-20). <br /> <br /> Tai gero pamokslavimo šerdis. Iš tikrųjų, pamokslavimas, kaip kažkas yra sakęs, - tai tiesa skelbiama per asmenybę. Bet ta asmenybė turi stiprinti Dievo tiesą, o ne daryti ją neaiškią. Teigiama, net reikalinga, pamokslininkams naudotis Dievo suteikta išmintimi, bet taip, kad atskleisti tekstą, o ne paties pamokslininko mintis. Kas tik bepamokslautų, privalo savo pašaukimą sutvirtinti mokydamasis, kaip kalbėti Dievo žodžius, o ne tik savo paties idėjas. <br /> <br /> Ir pagaliau 9-12 eilutėse, Paulius moko apie meilę (4:9-12). <br /> &lt;blockquote&gt;''9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Jie vienas kitą mylėjo broliška meile. Ir vėl atkreipkite dėmesį į padrąsinimo svarbą. Dievas juos mokė (broliškos meilės). Jie reagavo. Paulius pastebėjo ir juos padrąsino. Taigi nenuostabu jiems adresuoto kito Pauliaus laiško pradžioje atrasti šiuos žodžius (1:3): „Mes turime nuolat dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja.“ <br /> <br /> Nors Dievas jau ''aiškiai'' juos to išmokė, jis vis tiek tvirtina, kad jie galėtų augti, taigi jis jų ''primygtinai prašo''; jis jų maldauja taip, kaip ir ką tik jų meldė dėl lytinio šventumo daryti daugiau pažangos. Net jei jų meilė ir buvo plati, besitęsianti toliau nei vietinės bendruomenės ribos, Paulius visvien juos galėjo skatinti vienas kitą mylėti vis daugiau. Jis pateikia konkrečių pavyzdžių 5:12-15: gerbti vyresniuosius (5:12-13), įspėti nedrausminguosius (5:14), padrąsinti liūdinčiuosius (5:14), palaikyti silpnuosius (5:14), būti su visais kantriems (5:14), neatsimokėti kam nors blogu už bloga (5:15), daryti gera vieni kitiems ir visiems (5:15). <br /> <br /> Deja, atrodo, kad šioje bažnyčioje buvo keletas sunkumų. Pauliaus mokymo apie Kristaus grįžimą nesupratimas tikriausiai kai kuriuos atvedė į tokią padėtį, kuri pasireiškė nerimą keliančiu fanatizmo ir tinginystės deriniu jiems apleidus paprastą gyvenimo eigą ir laukiant Viešpaties neišvengiamo atėjimo. Taigi Paulius jiems liepė stengtis gyventi ramiai; tai yra ne gyventi nerimastingą ir piktinantį gyvenimą, bet gyventi taikiai su Dievu, kitais ir savimi (žr. „taikiai sugyvenkite“ 5:13). Tai puiki idėja, ar ne? Stengtis gyventi ramiai. Viename mano mėgstamiausių filmų – „Žmogus visiems metų laikams“ (scenarijaus aut. Robertas Boltas) – į Serą Tomą Morą kreipiasi jaunas Kembridžo absolventas, kuris prašo padėti surasti jam darbą. Moras pasiūlo jį rekomenduoti mokytojo vietai. Tačiau Ričas, jaunuolis, atsisako ir vietoj to nori vietos teisme. Moras jį įspėja apie valdžios ir privilegijos gundymus ir baigdamas vėl pasiūlo rekomenduoti mokytojo vietai: „Žmogus turi eiti ten, kur nebus gundomas... Kodėl nebūti mokytoju? Būtumėte puikus mokytojas, tikriausiai labai puikus.“ Ričas atsako: „O jei toks ir būčiau, kas tai žinotų?“ Moras: „Jūs, Jūsų mokiniai ir draugai, Dievas. Nebloga publika. . . . O taip pat būtų ir ramus gyvenimas.“ Tai Viešpats Jėzus išmokė savo sekėjus melstis, neleido mūsų gundyti. O Paulius mums liepia stengtis „gyventi ramiai.“ <br /> <br /> Paulius toliau jiems nurodo vieną kelią tokiam gyvenimui puoselėti – paprasčiausiai atsidedant saviesiems reikalams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia kažkas kita nei Pauliaus rekomenduojama broliškoji meilė; bet žinoma, kad atsidedant saviesiems reikalams taip, kaip reikia, yra meilė aplinkinimas. Tarp nesavanaudiškumo, kuris apima kitų poreikius dedant prieš savuosius, ir savanaudiškumo, kuris apima poreikį visuomet pirmam išgirsti, pirmam pasakyti, ar įsižeidimą, kad neišgirdai ar išgirdai, yra didelis skirtumas. Prieš ieškodamas ar siūlydamas dalį informacijos apie kitą asmenį, būtų neblogai kartais savęs paklausti: „Ar man reikia tai žinoti? Ar šiam asmeniui reikia tai žinoti?“ Nesupraskite manęs klaidingai: mums, krikščionims, turi rūpėti vienas kito gyvenimas, bet tai turime daryti kalbėdamiesi vienas su kitu tiesiai, su nuolankia meile ir rūpesčiu, o ne kritiškai kalbėdami apie vienas kitą su pasipūtusiu teisuoliškumu, visada žinodami geriau nei kiti. <br /> <br /> Kita šios meilės dalis – darbas su savomis rankomis. Pastebėkite Pauliaus raginimą perspėti nedrausminguosius (5:14). Tai tikriausiai buvo tikra ir auganti Tesalonikos bažnyčios problema. Štai kodėl Paulius ir vėl juos turėjo įspėti kitame savo laiške vengti tinginių (2 Tes 3:6-12). <br /> <br /> Matote, pasak 12-ios eil., Pauliui rūpi kitų pagarbos pelnymas – be papildomo suklupimo akmens žmonėms klausantiems evangelijos – kad nebūtų niekam skolingi (žr. Romiečiams 13:8). Būti nuo kitų priklausomam – ne tik blogas liudijimas, bet ir nereikalingas jų laisvės liudyti pašaliečiams kliudymas ir taikių santykių tarp bažnyčios narių sujaukimas (todėl Paulius 2 Tes 3:11 riša tinginiavimą su mėgimu kištis į svetimus reikalus). <br /> <br /> Ar matote santykį tarp broliškos meilės ir ramaus gyvenimo? Labai paprastai nebuvimas apsunkinančiu broliams ar įžeidžiančiu artimiesiems yra meilės reikalas. <br /> <br /> Visame, ką pasakė, Paulius mokė, kaip gyventi augantiems mokiniams, augančiai bažnyčiai, kaip augti šventume ir meilėje. <br /> <br /> Pabaiga <br /> <br /> Apaštalo Pauliaus pavyzdys mums pataria, kaip padėti bažnyčiai augti. Ar įsidėmėjote, ką Paulius darė norėdamas matyti šią bažnyčią augant? Jis darė tai, ką jums reikėtų daryti, jei norite matyti savo ar bet kurią kitą bažnyčią augant. Jis už juos meldėsi, kad jie taptų šventi ir mylintys, jis meldė jų tapti šventais ir mylinčiais ir mokė juos, kaip tapti šventais ir mylinčiais. <br /> <br /> Neatsitiktinai Paulius buvo taip susirūpinęs šių krikščionių tapsmu šventais ir mylinčiais. Dievas pašaukė visą bažnyčią kartu, kad būtų Jo charakterio paveikslas, atspindys. Taigi, būdami šventi ir mylintys, šie krikščionys atspindėtų savo Tėvo charakterį, kuris Save atskleidė kaip šventą ir mylintį galbūt daugiau negu bet ką kita. <br /> <br /> Tam, kad būti auganti bažnyčia, reikia atspindėti charakterį to, kuris mus iš pradžių pašaukė būti bažnyčia. Pagaliau, jei mes to nedarysime, neaugsime, nors ir kiek žmonių prie mūsų prisijungtų. <br /> <br /> Jei augame kaip krikščionys ar kaip bažnyčios, mes augame Jo šlovei – ne savo pačių. Ir manau, kad tik taip pamatysime tikrą augimą. Pasiklausykite Pauliaus baigiamosios maldos už tesalonikiečius šio laiško pabaigoje (5:23-24): „Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys.“ Taigi, dienos pabaigoje, mūsų augimas šventume yra pažadas. <br /> <br /> &lt;br&gt;</div> Thu, 21 Oct 2010 04:20:32 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Biblinis_ba%C5%BEny%C4%8Dios_augimas Biblinis bažnyčios augimas http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Biblinis_ba%C5%BEny%C4%8Dios_augimas <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|Biblical Church Growth I Thessalonians 3:12-4:12}} Toledo reformatų teologinė konferencija Balandžio 27-oji, 2002 Kaip turėti augančią bažnyčią? Pasak reklamų...</p> <hr /> <div>{{info|Biblical Church Growth I Thessalonians 3:12-4:12}} <br /> <br /> Toledo reformatų teologinė konferencija <br /> <br /> Balandžio 27-oji, 2002 <br /> <br /> Kaip turėti augančią bažnyčią? Pasak reklamų nesename, garsiame evangelikų žurnale, bažnyčios gali augti apsilankydamos seminare apie veiksmingą bažnyčios vadovų ruošimą vietinėje bažnyčioje; užsisakydamos naujos sekmadieninės mokyklos literatūros; nusipirkdamos elektroninių komunikacijų prietaisus iš parduotuvės Alabamoje; išsirinkdamos teisingą studijų Bibliją ar krikščionišką knygą, teisingą kolegiją ar seminariją. Įstojus į vieną garsią seminariją, ji jus „įgalins tapti pasaulio permainininku.“ <br /> <br /> Bažnyčios augimas šiandien yra didelis verslas. Daug žmonių, pradedant mažtančių denominacijų biurokratais, baigiant religijos sociologais, uoliais, jaunais evangelikalais pastoriais, norėtų žinoti, kaip atrodo auganti bažnyčia ir kaip tokią bažnyčią turėti. <br /> <br /> Apaštalas Paulius žinojo, kad iš esmės auganti bažnyčia yra sudaryta iš augančių krikščionių. Taigi jis laiką skyrė maldai už krikščionis, kuriuos pažinojo, ir jų mokymui. Ir, Dievo malone, bažnyčia augo. Dabar atsiverskime pirmąjį Pauliaus laišką tesalonikiečiams, pradėdami 3-uoju skyriumi, 12-ta eilute. <br /> &lt;blockquote&gt;''12 Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, 13 kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais. 1 Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui -¬ o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos! 2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą - šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią. 9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> &lt;br&gt; Pirmiausia pažvelgsime į Pauliaus maldas už augančią bažnyčią, 3:12-13, akstiną augančiai bažnyčiai, 4:1, ir pamokymus augančiai bažnyčiai, 4:2-12. <br /> <br /> Pirmiausia, kaip ir ankstesniuose skyriuose (pradedant 1-uoju, o toliau 2-ame ir 3-ame) Paulius su tesalonikiečiais pasidalino, kaip už juos meldėsi. Jis meldė dviejų dalykų – meilės ir šventumo. <br /> <br /> 12-oje eilutėje skaitome, kaip Paulius už juos meldėsi: „'''Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime'''.“ <br /> <br /> Paulius žino, kad Dievas yra meilės šaltinis. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Paulius jiems paprastai ''neliepia'' labiau mylėti. Paulius ''meldžia'' Dievo, nes žino, kad to, ko prašo, Dievui įmanoma įvykdyti ir pats Dievas sakė, kad to trokšta. Pagaliau pats Dievas mums paliko meilės pavyzdį ir suteikia galią tuo pavyzdžiu sekti. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:7-8). <br /> <br /> Taigi mes, krikščionys, mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo – ir palikdamas mums meilės pavyzdį, ir įgalindamas mus mylėti. O jei mums reikia augti meilėje, ką mums tada daryti? Pirmiausia, ką galime daryti, tai melstis. Tam, kad augti, reikia melstis. <br /> <br /> Paulius mano, kad tesalonikiečiai yra mylintys (tai aišku pradedant 4:9), bet nori, kad jų meilė didėtų, netgi veržtųsi per kraštus, ištrūktų iš ribų! Krikščionys visada turi augti. Gera to melsti už pažįstamus ir mus pačius, kad mes vis labiau mylėtume vienas kitą. <br /> <br /> Taip pat 13-oje eil. skaitome, kad Paulius meldė šventumo. „'''Kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais'''.“ <br /> <br /> Ir vėl pastebėkite jų stiprybės šaltinį. Paulius meldžia, kad Dievas tvirtintų jų pačią būties šerdį – jų asmenybę, valią, - tą vietą, kurioje talpinami gyvenimo tikslai ir siekiai – jų širdis. Jis paaiškina, kodėl nori, kad tesalonikiečių širdys būtų tvirtos: kad būtų nepeiktinos ir šventos. Paulius meldžia, kad jie nebūtų kaltinami jokia nuodėme, kad jie būtų nepeiktini. Jis taip pat meldžia, kad jie būtų šventi, kad jų gyvenimai atspindėtų vien tik gerą Dievo vardą. Paulius nori, kad jie nusivilktų sena, ir apsiviltų nauja. Paulius pabrėžia, kad tas nepeiktinumas – tai paprastai ne stebinčio pasaulio akyse, bet daugiau „mūsų Dievo ir Tėvo akyse,“ kai įvyks paskutinis įvertinimas atvėrus visas knygas, kai mūsų Viešpats Jėzus ateis su visais savo šventaisiais. Ši „pabaigos“ tema tęsiasi visame laiške. <br /> <br /> Argi neįdomu, kad Paulius jiems nesakė meldžiąs jų fizinės sveikatos ir gerovės, persekiojimų pabaigos – tų dalykų, kuriuos mes būtinai minėtume meldsdamiesi už kitus. Aš nesakau, kad Paulius niekuomet šių dalykų nemeldė. Bet čia jis tuo su jais nesidalina. Pauliui labiausiai rūpi melstis ne už jų fizinę sveikatą ar materialinę gerovę, bet už jų dvasinę gerovę. <br /> <br /> Paulius ne tik meldėsi už Tesalonikiečius, bet ir skatino juos savo gyvenimo perspektyva patikti Dievui (4:1). Paulius juos maldavo. „'''Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, ¬ tai darykite vis daugiau pažangos!'''“ <br /> <br /> Jis jau anksčiau jiems priminė daug dalykų, apie kuriuos buvo kalbėjęs, kai buvo su jais. O dabar, ką jis sako juos mokęs? Kaip gyventi. Tai nebuvo paprastas pamokymas, kuo reikėjo tikėti, bet kaip gyventi. Kai Paulius buvo su šiais tikinčiaisiais, jis ne tik juos mokė žodžiais, bet ir rodė, kaip gyventi. Kai jis girdėjo apie jų tvirtą stovėseną Viešpatyje, kaip jo pasakyta 8-oje eil., tai nereiškia, kad jie vis dar laikėsi teisingų įsitikinimų, bet kad jie vis dar gyveno teisingą gyvenimą. Pasak Metjuso Henrio: „Graži kalba dorai negyvenant į dangų mūsų nenuves.“ <br /> <br /> Paulius jiems primena, kaip gyventi, sakydamas „privalote &amp;lt;...&amp;gt; patikti Dievui.“ Nesvarbu kokios būtų į vartotojus besiorientuojančių bažnyčių išorinės savybės, bet kurio tikro bažnyčios augimo širdis – noras patikti Dievui. Jei esame sąžiningi, turime prisipažinti, kad visi gyvename stengdamiesi kažkam patikti. Bet svarbiausias klausimas – kas tas asmuo. Iš ko reikalaujame pritarimo, kad būtume laimingi, patenkinti? Pasak Biblijos, krikščionis gyvena tam, kad patiktų Dievui. Ir tik tada, kai noras patikti Dievui judės į krikščioniškojo, bažnyčios gyvenimo centrą, tas augimas ir vyks. <br /> <br /> Ir vėl čia pastebime augimo idėją. Paulius teigia: „o jūs taip ir elgiatės“, „tai darykite daugiau pažangos.“ Jis nenori, kad jie tik gyventų, bet kad jie pertektų. Augančio krikščionio žymė – ne tobulumas, o noras augti vis daugiau. <br /> <br /> Paulius juos ''ragina'' tą daryti. Žodis „raginame“ 1-oje eil. Pauliaus naudotas jam pradedant karštai įtikinėti, susitelkiant ties sava mintimi, kad ji būtų giliai įsiminta. „Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui¬ – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“ Paulius vis labiau ir labiau juos ragino augti gyvenant taip, kad patiktų Dievui. '''Tai''' yra augančios bažnyčios akstinas. <br /> <br /> Paulius meldė, kad jie būtų mylintys ir šventi. Jis jų maldavo. O paskutinėje ir ilgiausioje mūsų ištraukos dalyje, jis prie minėtų dalykų prideda keleta konkrečių pamokymų augančiai bažnyčiai (4:2-12). <br /> <br /> Pirma, jis juos moko apie šventumą, nuo 2-os iki 8-os eil. Sekite su manimi. <br /> &lt;blockquote&gt;''2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.'' &lt;/blockquote&gt; <br /> Taigi, viena vertus, jie turėtų vis labiau ir labiau gyventi šventume. Paulius liepia: „Būkite šventi“ (3 eil.). Senesniuose leidimuose čia sakoma „šventėjimas.“ Dievo valia – mūsų augantis šventėjimas, kad taptume šventi, ypatingi, atskirti. Pats pagrindinis šventas dalykas yra Dievas. Ona meldėsi: „Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS“ 1 Samuelio 2:2. Todėl turime atspindėti Dievo charakterį savo šventame elgesyje. Šventas gyvenimo būdas parodo aiškiausiai, kad esame jo žmonės. Negalime kitų klaidinti išpažindami, kad esame Šventojo Dievo vaikai, bet negyvendami švento gyvenimo. <br /> <br /> Taigi turime tokį Pauliaus tvirtinimą apie šventumą, kuriame moralinės užuominos yra matomos žodžių reikšmėje. Mūsų kūnai turi būti švarūs ir tyri prieš Jį. Jei to laikysimės, nuostabus, gyvybę teikiantis Viešpaties šventumas švies iš mūsų gyvenimo į aplink mus esantį tamsų pasaulį. Čia Paulius liepia susilaikyti nuo svetimavimo (3-a eil.) – bet kokių lytinių santykių už santuokos ribų. Kodėl? Visa sugrįžta į patikimą Dievui. Paulius pateikia dvi priežastis. Pirma, 6-oje eilutėje, dėl '''gresiančios bausmės''' – Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus. Paulius ištikimai sekė Jėzaus pavyzdžiu mokydamas šiuos jaunus krikščionis, kad Viešpats gali sugrįžti bet kuriuo metu ir todėl jie turi gyventi pasiruošę. O tai reiškė, kad jie turėtų vengti to, kas užsitrauks Jėzaus bausmę. Antra, 7-oje eilutėje jis teigia, kad dėl '''jiems planuoto tikslo''' – Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Efezo tikintiesiems Paulius sakė, kad Dievas „mus išsirink[o] jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (1:4). Paulius už Filipijos tikinčiuosius meldė, kad jie „būt[ų] tyri ir be priekaišto Kristaus dieną“ (1:10). Koloso tikintisiems jis teigė, kad Kristus juos sutaikė su savimi, „kad [jie] pasirodyt[ų] jo akyse šventi, tyri ir nekalti“ (1:22). <br /> <br /> Pastebėkite, kad šis šventumo gyvenimas – tai gyvenimas, kuris patinka Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Štai kaip Jis norėtų, kad gyventume. Šie pamokymai duoti „Viešpaties Jėzaus vardu“ (2-a eil.). „Tokia gi Dievo valia,“ Paulius sako 3-oje eilutėje. O 8-oje eilutėje jis įspėja, kad „kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.“ Dievas mums duoda Savo šventumo Dvasią. Jis yra šventas. Tuos, kuriuose gyvena, padaro tokius kaip Jis – šventus. <br /> <br /> Tai faktas, kad Dievo žinia Paulių skatino primygtinai kalbėti. Paulius aiškiai norėjo, kad jie žinotų, jog šios mintys nebuvo tiesiog jo. Ne, šiame reikale Paulius sekė Jėzaus nurodymus duotus jo mokiniams kitus mokyti to, ką Jis juos išmokė (Mato 28:18-20). <br /> <br /> Tai gero pamokslavimo šerdis. Iš tikrųjų, pamokslavimas, kaip kažkas yra sakęs, - tai tiesa skelbiama per asmenybę. Bet ta asmenybė turi stiprinti Dievo tiesą, o ne daryti ją neaiškią. Teigiama, net reikalinga, pamokslininkams naudotis Dievo suteiktu protu, bet taip, kad atskleisti tekstą, o ne paties pamokslininko mintis. Kas tik bepamokslautų, privalo savo pašaukimą sutvirtinti mokydamasis, kaip kalbėti Dievo žodžius, o ne savo tik paties idėjas. <br /> <br /> Ir pagaliau 9-12 eilutėse, Paulius moko apie meilę (4:9-12). <br /> &lt;blockquote&gt;''9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi. '' &lt;/blockquote&gt; <br /> Jie vienas kitą mylėjo broliška meile. Ir vėl atkreipkite dėmesį į padrąsinimo svarbą. Dievas juos mokė (broliškos meilės). Jie reagavo. Paulius pastebėjo ir juos padrąsino. Taigi nenuostabu jiems adresuoto kito Pauliaus laiško pradžioje atrasti šiuos žodžius (1:3): „Mes turime nuolat dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja.“ <br /> <br /> Nors Dievas jau ''aiškiai'' juos to išmokė, jis vis tiek tvirtina, kad jie galėtų augti, taigi jis jų ''primygtinai prašo''; jis jų maldauja taip, kaip ir ką tik jų meldė dėl lytinio šventumo daryti ''daugiau pažangos''. Net jei jų meilė ir buvo plati, besitęsianti toliau nei vietinės bendruomenės ribos, Paulius visvien juos galėjo skatinti vienas kitą mylėti ''vis daugiau''. Jis pateikia konkrečių pavyzdžių 5:12-15: gerbti vyresniuosius (5:12-13), įspėti nedrausminguosius (5:14), padrąsinti silpnuosius (5:14), pagelbėti silpniesiems (5:14), būti su visais kantriems (5:14), neatsimokėti kam nors blogu už bloga (5:15), daryti gera vieni kitiems ir visiems (5:15). <br /> <br /> Deja, atrodo, kad šioje bažnyčioje buvo keletas sunkumų. Pauliaus mokymo apie Kristaus grįžimą nesupratimas tikriausiai kai kuriuos atvedė į tokią padėtį, kuri pasireiškė nerimą keliančiu fanatizmo ir tinginystės deriniu jiems apleidus paprastą gyvenimo eigą ir laukiant Viešpaties neišvengiamo sugrįžimo. Taigi Paulius jiems liepė '''stengtis gyventi ramiai'''; tai yra ne gyventi nerimastingą ir piktinantį gyvenimą, bet gyventi taikiai su Dievu, kitais ir savimi (žr. „taikiai sugyvenkites“ 5:13). Tai puiki idėja, ar ne? Stengtis gyventi ramiai. Viename mano mėgstamiausių filmų – „Žmogus visiems metų laikams“ (scenarijaus aut. Robertas Boltas) – į Serą Tomą Morą kreipiasi jaunas Kembridžo absolventas, kuris prašo padėti susirasti darbą. Moras pasiūlo jį rekomenduoti mokytojo vietai. Tačiau Ričas, jaunuolis, atsisako ir vietoj to nori vietos teisme. Moras jį įspėja apie valdžios ir privilegijos gundymus ir baigdamas vėl pasiūlo rekomenduoti mokytojo vietai: „Žmogus turi eiti ten, kur nebus gundomas... Kodėl nebūti mokytoju? Būtumėte puikus mokytojas, tikriausiai labai puikus.“ Ričas atsako: „O jei toks ir būčiau, kas tai žinotų?“ Moras: „Jūs, Jūsų mokiniai ir draugai, Dievas. Nebloga publika. . . . O taip pat būtų ir ramus gyvenimas.“ Tai Viešpats Jėzus išmokė savo sekėjus melstis, neleido mūsų gundyti. O Paulius mums liepia stengtis „gyventi ramiai.“ <br /> <br /> Paulius toliau jiems nurodo vieną kelią tokiam gyvenimui puoselėti – paprasčiausiai atsidedant saviesiems reikalams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia kažkas kita nei Pauliaus rekomenduojama broliškoji meilė; bet žinoma, kad atsidedant saviesiems reikalams taip, kaip reikia, yra meilė aplinkinimas. Tarp nesavanaudiškumo, kuris apima kitų poreikius dedant prieš savuosius, ir savanaudiškumo, kuris apima poreikį visuomet pirmam išgirsti, pirmam pasakyti, ar įžeidimą, kad neišgirdai ar išgirdai, yra didelis skirtumas. Prieš ieškodamas ar siūlydamas dalį informacijos apie ką nors kitą, būtų neblogai kartais savęs paklausti: „Ar man reikia tai žinoti? Ar šiam asmeniui reikia tai žinoti?“ Nesupraskite manęs klaidingai, mums, krikščionims, turi rūpėti vienas kito gyvenimas, bet tai turime daryti kalbėdamiesi vienas su kitu tiesiai, su nuolankia meile ir rūpesčiu, o ne kritiškai kalbėdami apie vienas kitą su pasipūtusiu teisuoliškumu, visada žinodami geriau nei kiti. <br /> <br /> Kita šios meilės dalis – darbas su savomis rankomis. Pastebėkite Pauliaus raginimą perspėti nedrausminguosius (5:14). Tai tikriausiai buvo tikra ir auganti Tesalonikos bažnyčios problema. Štai kodėl Paulius ir vėl juos turėjo įspėti kitame savo laiške vengti tinginių (2 Tes 3:6-12). <br /> <br /> Matote, pasak 12-ios eil., Pauliui rūpi kitų pagarbos pelnymas – be papildomo suklupimo akmens žmonėms klausantiems evangelijos – kad nebūtų niekam skolingi (žr. Romiečiams 13:8). Būti nuo kitų priklausomam – ne tik blogas liudijimas, bet ir nereikalingas jų laisvės liudyti pašaliečiams kliudymas ir taikių santykių tarp bažnyčios narių sujaukimas (todėl Paulius 2 Tes 3:11 riša tinginiavimą su mėgimu kištis į svetimus reikalus). <br /> <br /> Ar matote santykį tarp broliškos meilės ir ramaus gyvenimo? Labai paprastai nebuvimas apsunkinančiu broliams ar įžeidžiančiu artimiesiems yra meilės reikalas. <br /> <br /> '''Visame, ką pasakė, Paulius mokė, kaip gyventi augantiems mokiniams, augančiai bažnyčiai, kaip augti šventume ir meilėje.''' <br /> <br /> '''Pabaiga ''' <br /> <br /> Apaštalo Pauliaus pavyzdys mums pataria, kaip padėti bažnyčiai augti. Ar įsidėmėjote, ką Paulius darė norėdamas matyti šią bažnyčią augant? Jis darė tai, ką jums reikėtų daryti, jei norite matyti savo ar bet kurią kitą bažnyčią augant. Jis už juos ''meldėsi'', kad jie taptų šventi ir mylintys, jis ''meldė'' jų tapti šventais ir mylinčiais ir ''mokė'' juos, kaip tapti šventais ir mylinčiais. <br /> <br /> Neatsitiktinai Paulius buvo taip susirūpinęs šių krikščionių tapsmu šventais ir mylinčiais. Dievas pašaukė visą bažnyčią kartu, kad būtų Jo charakterio paveikslas, atspindys. Taigi, būdami šventi ir mylintys, šie krikščionys atspindėtų savo Tėvo charakterį, kuris Save atskleidė kaip šventą ir mylintį galbūt daugiau negu bet ką kita. <br /> <br /> Jei augame kaip krikščionys ar kaip bažnyčios, mes augame Jo šlovei – ne savo pačių. Ir manau, kad tik '''taip''' pamatysime tikrą augimą. Pasiklausykite Pauliaus baigiamosios maldos už Tesalonikiečius šio laiško pabaigoje (5:23-24): „Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys.“ Taigi, dienos pabaigoje, mūsų augimas šventume yra pažadas. <br /> <br /> &lt;br&gt;</div> Sun, 12 Sep 2010 03:27:32 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Biblinis_ba%C5%BEny%C4%8Dios_augimas Tik Kristus ir tas nukryžiuotas http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Tik_Kristus_ir_tas_nukry%C5%BEiuotas <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|Christ and Him Crucified}} Bandymas apaštalo Pauliaus išganymo mokymą sutraukti į trumpą rašinį atrodytų lyg kvailybė, tačiau turime tai pabandyti. Pauliaus Eva...</p> <hr /> <div>{{info|Christ and Him Crucified}} <br /> <br /> Bandymas apaštalo Pauliaus išganymo mokymą sutraukti į trumpą rašinį atrodytų lyg kvailybė, tačiau turime tai pabandyti. <br /> <br /> Pauliaus Evangelijos skelbimas kyla iš įsitikinimo, kad Jėzus iš Nazareto yra žadėtasis „Mesijas,“ Dievo Sūnus, kurį, „atėjus laiko pilnatvei,“ Dievas atsiuntė į pasaulį išpildyti pažadų Savo tautai Izraeliui (2 Kor 1:18–22; 6:2; Gal 4:4). Pauliaus skelbimo didžioji žinia yra Jėzaus Kristaus Evangelijos „slėpinys“ (Kol 1:26; Rom 16:26; 2 Tim 1:10). Anksčiau paslėptas, dabar šis slėpinys buvo patikėtas jam ir kitiems apaštalams kaip „Dievo slėpinių prievaizdams“ (1 Kor 4:1; Ef 3:2). <br /> <br /> Šis Pauliaus įsitikinimas padeda paaiškinti santykį tarp jo išganymo mokymo ir Jėzaus Kristaus pamokymų Evangelijose. Kaip ir Kristus, kuris pabrėžė Dievo karalystės atėjimą atvedančio „būsimojo amžiaus“ palaiminimus į „šį amžių,“ Paulius akcentuoja Jėzaus Kristaus, per kurį Dievo išganantieji palaiminimai dabar suteikiami Jo žmonėms, atėjimą. Jėzaus mokymai Evangelijose panašūs į uvertiūrą skelbiančią viso Naujojo testamento temą: Dievo karalystė „prisiartino.“ Pauliaus pamokslai plėtoja šią temą išsamiai aiškinatys išganančiuosius karalystės palaiminimus. <br /> <br /> Tačiau kaip apaštalas paaiškina Kristaus atneštą išganymą? Ką Kristus atliko savo mirtimi ir prisikėlimu, kad parūpino Jam priklausantiesiems atpirkimą? <br /> <br /> Paulius savo atsakymą susumuoja pirmame laiške Korintiečiams 15:3-4: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai.“ Ši santrauka panaši į kitas santraukas Pauliaus laiškuose (žr. 1 Kor 2:2; Gal 6:14). Šiose ištraukose Paulius pareiškė, kad jo skelbiama Evangelija telkiasi ties atperkančia Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. <br /> <br /> Pauliaus laiškuose kelios biblinės temos naudojamos parodyti skirtingus Kristaus parūpinto išganymo tikintiesiems aspektus. Pagrindinės temos, kurias Pauliaus naudoja Kristaus permaldaujančiam darbui apibūdinti, yra šios: pirma, „auka“ už žmogaus nuodėmės kaltę arba jos „išpirkimas;“ antra, Dievo švento įniršio ant jo nuodėmingų kūrinių „permaldavimas;“ trečia, „sutaikinimas“ arba taika su Dievu; ketvirta, „atpirkimas“ iš Įstatymo prakeiksmo ir pasmerkimo; ir penkta, „pergalė“ prieš nuodėmę, mirtį ir visas Dievo karalystei besipriešinančias jėgas. <br /> <br /> Negalima nuginčyti, jog Paulius Kristaus mirtį supranta kaip ''auką'' už nuodėmę. Pirmame laiške Korintiečiams 15:3, Paulius skelbia, kad Kristus mirė „už mūsų nuodėmes.“ Kitoje ištraukoje jis teigia, kad Dievas atsiuntė Savo Sūnų „nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti“ (Rom 8:3). Paulius taip pat moko, kad Kristaus mirtis buvo Dievo įniršio ''permaldavimas''. Savo šventume Dievas gali nuodėmės tik nekęsti. Tačiau Evangelijos stebuklas yra tas, kad Dievas meilingai permaldavo savo įniršį Sūnaus mirtimi (Rom 3:25; 5:9−10; 2 Kor 5:21). Kristaus permaldaujantis darbas kartu yra ir ''sustaikinimo'' darbas. Savo mirtimi Kristus panaikino bet kokią kliūtį trukdančią nusidėjėlio taikai su Dievu. <br /> <br /> Sutaikinimo darbas įtraukia dieviškąjį ir žmogiškąjį aspektus. Jis ne tik panaikina Dievo įniršio kliūtį (Rom 5:9–10), bet taip pat nusidėjėlį kviečia „susitaikyti“ su Dievu (2 Kor 5:20). ''Atpirkimo'' tema vaidina svarbų vaidmenį Pauliaus supratime apie Kristaus permaldą. Biblinė ''atpirkimo'' idėja pabrėžia kainos mokestį užtikrinantį nusidėjėlio išlaisvinimą iš vergovės (1 Tim. 2:5–6). Viename aiškiausių Kristaus permaldos kaip atpirkimo darbo tvirtinimų apaštalas Paulius pareiškia, kad „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3:13). Galiausiai, Kristaus permaldos darbo nepastebėta įpatybė yra gauta ''pergalė'' prieš nuodėmę, mirtį ir bet kokią pasipriešinimo formą Dievo karališkajam valdymui (1 Kor 15:54–57). Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus nuginklavo jėgas prieštaraujančias Dievo karalystei (Kol 2:13–15). <br /> <br /> Neabejotinai svarbiausia Pauliaus pamokslavimo žinia yra ta, kad Dievas įžengė į istoriją Savo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmeniu, kurio permaldaujanti mirtis ir prisikėlimas atnešė išganymą. Tačiau Evangelija pagal šv. Paulių taip pat įtraukia išganymo Kristuje taikymą tikintiesiems, kurie Kristuje suvienyti Jo Dvasios veikimu. Nors Paulius tiksliai nekalba apie „išganymo tvarką“ (''ordo salutis''), jos užuomazgos akivaizdžios jo laiškuose (žr. Rom 8:30; 1 Kor 1:30; 6:11). <br /> <br /> Labiausiai išsiskiriantis būdas, kuriuo Paulius apibūdina išganymo taikymą, yra tikinčiųjų ''vienybės su Kristumi'' išraiška. Kai tikintieji susivienija su Kristumi Jo Dvasios veikimu, jie dalyvauja visuose už juos permaldaujančio darbo malonėse (Rom 8:2, 11; 1 Kor 6:11; Ef 4:30). <br /> <br /> Trys vienybės su Kristumi malonės yra nepaprastai svarbios Pauliaus išganymo taikymo sampratai: laisvas išteisinimas, Dvasios įkvėptas šventėjimas ir pašlovinimas. <br /> <br /> ''Laisvas išteisinimas''. Įžangoje minėjome, kad kai kuriuose ratuose populiaru Pauliaus pabrėžtą vienybę su Kristumi statyti priešpriešiais su jo mokymu apie teismo išteisinimą. Tai gili klaida. Reformacija buvo iš tiesų teisinga tvirtindama, kad pagrindinis Pauliaus mokymo principas buvo išteisinimo malone vien tik per tikėjimą doktrina. Be to, priešingai neseniems „naujosios perspektyvos“ autorių tvirtinimams, Paulius aiškiai į išteisinimą žiūri kaip į „soteriologinę“ temą. Išteisinimas paprastai neatsako į klausimą, kodėl pagonys ir žydai priklauso sandoros/kovenanto žmonių Dievui, ką teigia daugelis naujosios perspektyvos autorių. Jis pirma atsako į klausimą, kaip nusidėjėlis, žydas ar pagonis, gali būti priimtas Dievo nepaisant jo nuodėmės ir kaltės. <br /> <br /> Pasak Pauliaus, išteisinimas yra Dievo malonės veiksmas, kuriuo Jis atleidžia tikinčiųjų nuodėmes ir skelbia juos teisius remdamasis Kristaus teisumo priskyrimu (Rom 4:1–5; 5:15–17; 10:3; 2 Kor 5:21; Fil 3:9). Nors visi nusidėjo, Kristus mirė už Savo žmonių nuodėmes ir prisikėlė jų išteisinimui (Rom 4:25). Nekalbant apie jokius „darbus“ darytus paklūstant Įstatymui, Dievas išteisina tuos, kurie priima Kristų tikėjimu (Rom 3:28; Gal 2:16). Ši išteisinimo malonė yra galutinai eschatologinė išganymo malonė pareiškianti, kad „dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8:1). <br /> <br /> ''Dvasios įkvėptas šventėjimas''. Visi susivieniję su Kristumi turi Jo gyvybę teikiančią Dvasią (Rom. 8:4–11). Tikintieji ne tik skelbiami teisūs laisvame išteisinime, bet taip pat yra atnaujinami pagal Kristaus paveikslą (2 Kor 3:17–18). Nuodėmės jėga ir valdžia yra sunaikinta. Per vienybę su Kristumi Jo mirtyje ir prisikėlime tikintieji dabar turi save pripažinti mirusiais nuodėmei ir gyvais teisumui (Rom 6:12–14). Naują padėtį, kuria mėgaujasi tikintieji (išteisinimą), visada lydi atnaujintas paklusnumo, kurį tikinčiuosiuose atlieka Kristaus Dvasia, gyvenimas (šventėjimas). <br /> <br /> ''Pašventinimas''. Nors įprasta apie pašventinimą manyti kaip tikinčiojo išganymo išpildymą, Paulius apie jį kalba kaip apie dabarties ir ateities realybę (Rom 8:18, 30). Dėl artimos tikinčiųjų ir Kristaus vienybės, Kristaus pašventinimas Jo prisikėlime ir žengime į dangų kartu yra ir tikinčiųjų pašventinimas. Jau dabar tikintieji yra pasodinti kartu su Kristumi danguje (Ef 2:6). Tačiau vis dar pasilieka ateities tikinčiųjų pašlovinimo viltis (2 Tes 1:10). Kol tikintieji gyvena šiame pasaulyje, jie nekantriai laukia dienos, kai jų „vargingi kūnai“ bus pakeisti, kad būtų panašūs į Kristaus šlovingąjį kūną (Fil 3:21). <br /> <br /> Evangelija pagal šv. Paulių galėtų būti sutraukta taip: šlovingoji Dievo pažadų apie Jo žmonių išganymą Kristuje išpildymo žinia. Pagrindinė viso Pauliaus pamokslavimo žinia yra išganymas per nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Kristus parūpino permaldą už Savo žmonių nuodėmes, kuri apima kiekvieną jų nuodėmingos būklės aspektą. Tikėjimo vienybėje su Kristumi tikintieji mėgaujasi visomis šio permaldaujančio darbo malonėmis. Kokie puikūs antrojo laiško Korintiečiams 5:17 žodžiai: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ Tie, kurie yra Kristuje, mėgaujasi nauja padėtimi laisvai priimti Dievo, nepaisant jų kaip nusidėjėlių nevertumo. Jie taip pat Šventosios Dvasios veikimu patiria naujojo gyvenimo paklusnume „Kristaus įstatymui“ malonę. Jie žino ir dabartinio, ir ateities pašlovinimo malonę, kai išganymo Kristuje „pirmieji vaisiai“ eschatologiniame derliuje suteiks visą dalyvavimą Kristaus prisikėlimo pergalėje.</div> Fri, 13 Aug 2010 21:13:26 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Tik_Kristus_ir_tas_nukry%C5%BEiuotas Evangelijos prasmė http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Evangelijos_prasm%C4%97 <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{info|Gospel Implications}} '''Kaip mokyti bendruomenės narius suderinti gyvenimą ir mąstymą su evangelijos tiesa''' Vietinė bažnyčia sveika yra tiek, kiek: (1) jos past...</p> <hr /> <div>{{info|Gospel Implications}} <br /> <br /> '''Kaip mokyti bendruomenės narius suderinti gyvenimą ir mąstymą su evangelijos tiesa''' <br /> <br /> Vietinė bažnyčia sveika yra tiek, kiek: (1) jos pastoriai ir mokytojai geba tiksliai, veiksmingai ir plačiai perteikti bendruomenės tikintiesiems tą poveikį, kurį evangelija turėtų padaryti jų gyvenime; (2) kiekvienas jos tikintysis asmeniškai supranta ir vertina evangeliją taip, kad sugebėtų kiekvieną dieną gyventi evangelijos gėryje. Tai aš vadinu evangelijos „''funkciniu centriškumu''“. <br /> <br /> Norint šio tikslo pasiekti, ypač svarbu yra suprasti sąsajas tarp evangelijos ir jos reikšmės doktrinai bei tikinčiųjų elgesiui. Šias sąsajas, atitinkamai, galėtume pavadinti „evangelijos tiesomis” ir „evangelija pagrįstu elgesiu“. <br /> <br /> Įsivaizduokite tris koncentrinius apskritimus. Centre yra pati evangelija, kurią geriausiai apibūdina žodžiai iš pirmojo laiško korintiečiams 15,3: „Kristus mirė už mūsų nuodėmes”. Ši paprasta frazė perteikia mūsų nuodėmės tikrumą, Dievo bausmės poreikį ir paties Dievo, per Jėzų Kristų, mums suteiktą nuostabų išgelbėjimą nuo Jo pykčio. Apie šią „gerąją naujieną” Paulius kalba kaip apie „patį svarbiausią” dalyką. Ir iš jo pamokslų bei laiškų mes puikiai žinome, kokią reikšmę jis teikia šiai žiniai (1 Kor 2,14). Taigi, būtent ši žinia yra pačiame centre. Tačiau, kad ji taptų funkcionaliai „centriška“, ji turi sietis su konkrečių žmonių gyvenamąją erdve. <br /> <br /> Čia mes prieiname prie antrojo apskritimo – Evangelijos tiesų. Jos yra labai konkretūs evangelijos pasireiškimai doktrinoje, arba, kaip sako Paulius: „sveikame moksle“, kylančiame iš šlovingosios Dievo evangelijos (žr. pagal 1 Tim. 1:10-11). Šios evangelijos tiesos taip pateikia jos žinią, kad ji veiktų būtent tikinčiųjų protus; jos padeda atnaujinti mąstymą, kad jis vis labiau ir labiau būtų paremtas evangelija. <br /> <br /> Kaip ir galime tikėtis, laiškas Romiečiams yra persmelktas šiomis tiesomis. Pateiksiu tris pavyzdžius: <br /> <br /> (1) Rom 5,1 Paulius rašo: „Taigi, išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų”. Atkreipkite dėmesį į eilutės logiką. Teiginys išplaukia iš esminės evangelijos tiesos. Mūsų ramybė su Dievu pati nėra evangelijos mokymas, bet galingas evangelijos pasireiškimas – „evangelijos tiesa”. Suvokti šią tiesą reiškia formuoti savo mąstymą pagal šlovingąją evangeliją. <br /> <br /> (2) Rom 8,1 skaitome: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje”. Vėlgi, atkreipkite dėmesį į argumentą. Čia Paulius mums nepristato pačios evangelijos, bet perteikia kažką, kas „dabar”, ''per evangeliją'', yra tiesa. Jos prasmė yra pribloškianti. Kai tikintysis iki galo ją suvokia, tai iš esmės pakeičia jo mąstymą ir evangelija ima jam galingai veikti. <br /> <br /> (3) Rom 8,32 yra mano mėgstamiausia. „Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, kaip gi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?” Atkreipkite dėmesį į žodžius „ir visko” ir „kartu su Juo”. Jie apibūdina tai, kas išplaukia iš evangelijos. Kai tikintieji ima suprasti ryšį tarp pagrindinės evangelijos tiesos („Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus”) ir šios konkrečios evangelijos tiesos apie Dievo gailestingumą, kuris parūpina viską, kas reikalinga išgelbėjimui (eil. 28-29), tada evangelija veiksmingai sustiprina jų kasdienį pasitikėjimą Dievo aprūpinimu. <br /> <br /> Evangelija ne tik formuoja mūsų mąstymą, ja pagrįstas tampa ir mūsų elgesys. Evangelija turėtų ne tik gaivinti mūsų dvasią, bet ir veikti elgseną. Šventasis Raštas duoda daugybę tokio, evangelijos įtakojamo gyvenimo pavyzdžių. Gal 2,14 Paulius peikia Petrą už elgesį, kuris „nukrypsta nuo Evangelijos tiesos” ir Fil 1,27 skatina tikinčiuosius gyventi taip, kad „jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos”. Kitais žodžiais tariant, vienas iš būdų kaip evangelija turėtų veikti – tai formuoti tam tikrą mūsų elgesį. Taigi, turėtume skaityti Bibliją ir būti pasiruošę atrasti šias sąsajas tarp evangelijos mokymo ir mūsų elgsenos. Pavyzdžiui, kai Paulius prašo korintiečių „Saugokitės ištvirkimo! “ jo prašymas yra aiškiai paremtas evangelija: „jūs nebepriklausote patys sau; jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu” (1 Kor 6, 18-20). Kai ragina atleisti, jis akivaizdžiai remiasi evangelija ir kaip motyvu, ir kaip pavyzdžiu (Ef. 4,32). Kai liepia vyrams mylėti savo žmonas, jis taip pat šį raginimą tiesiogiai susieja su evangelija (Ef. 5,25). Kai skatina korintiečius būti dosniais, aiškiai jiems primena apie Dievo dosnumą evangelijoje (2 Kor 8,7-9; 9,12-13; 15). Galima būtų pateikti daugybę kitų pavyzdžių. Pagaliau, visas krikščionio elgesys turėtų išplaukti iš evangelijos; tuo pat metu su evangelija turėtų būti stengiamasi susieti kiekvieną gyvenimo sritį, vengiant banalumo. <br /> <br /> Vienas didžiausių pastoriaus mokytojo uždavinių yra aiškiai ''parodyti'' tikintiesiems šias sąsajas, kad jie galėtų konkrečiai ir sumaniai naudotis evangelija, formuodami savo mąstymą bei elgseną. Tik tada evangelija taps kiekvieno krikščionio ir visos bažnyčios funkciniu centru. <br /> <br /> &lt;br&gt;</div> Mon, 19 Jul 2010 04:05:22 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Evangelijos_prasm%C4%97 Kaip žmonos gali padrąsinti savo vyrus? http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Kaip_%C5%BEmonos_gali_padr%C4%85sinti_savo_vyrus%3F <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{Info|How can wives encourage their husbands?}} ''Redaguoti garso įrašų užrašai'' '''Kaip žmonos gali padrąsinti savo vyrus?''' Pirmiausias dalykas, kurį patarčiau, ...</p> <hr /> <div>{{Info|How can wives encourage their husbands?}} <br /> <br /> ''Redaguoti garso įrašų užrašai'' <br /> <br /> '''Kaip žmonos gali padrąsinti savo vyrus?''' <br /> <br /> Pirmiausias dalykas, kurį patarčiau, - tai karštai melskitės už savo vyrą. Esame taip linkę pamokyti, jog tai tampa bambėjimu, kai pasiekia tam tikrą ribą. <br /> <br /> Antras dalykas, kurį pasakyčiau, pripažinkite kiekvieną gerą dalyką, kurį pastebite. Žodžiu, pagirkite kiekvieną Dievo malonės darbą savo vyro gyvenime. <br /> <br /> Ir, trečia, kartais, kai judu išties gerai sutariate, paklauskite&amp;nbsp;: „Ar galime truputį pasikalbėti apie tai, kaip mums sekasi?“ Kitaip sakant, jeigu jums kažkas neduoda ramybės, o jis nedaro to, ką turėtų padaryti, užuot kirtusi pačiu nesėkmės momentu, palaukite neutralaus laiko, kai viskas tarp jūsų eisis gerai, tada paklauskite: „Ar galime truputėlį pasikalbėti?“ Taigi, problemą aptarkite tada, kai jis turi pakankamai emocinių išteklių sunkumams pripažinti, o ne tada, kai jam ką tik nepasisekė ir jis yra linkęs šiurkščiai atsikirsti, mėgindamas apsiginti. <br /> <br /> Taigi meskitės, pripažinkite Dievo malonės apraiškas, kurias tik pastebite jo gyvenime, atraskite palankiausius ir viltingiausius momentus trūkumams aptarti.</div> Tue, 03 Nov 2009 13:41:10 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:Kaip_%C5%BEmonos_gali_padr%C4%85sinti_savo_vyrus%3F MALONĖS NUPLAUTI http://lt.gospeltranslations.org/wiki/MALON%C4%96S_NUPLAUTI <p>Kathyyee: Naujas puslapis: {{Info|Washed by Grace}} Būtinybė gyventi šventai, apie kurią kalbama Biblijoje, nepanaikina malonės. Veikiau priešingai, ji pagrįsta atleidimu iš Dievo malonės ir parodo...</p> <hr /> <div>{{Info|Washed by Grace}} <br /> <br /> Būtinybė gyventi šventai, apie kurią kalbama Biblijoje, nepanaikina malonės. Veikiau priešingai, ji pagrįsta atleidimu iš Dievo malonės ir parodo malonės galią. <br /> <br /> Pirmajame laiške korintiečiams 15,10 Paulius sako: „ Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi.“ Malonė yra ne tik atleidimas, kuris padengia mūsų blogumą, bet taip pat jėga, iš kurios kyla mūsų gerumas. Dievas sako, jog malonė ir turi tokia būti, todėl, sutikdami su Juo, neatmetame Jo malonės. Iš tiesų, visai priešingai. <br /> <br /> Biblijinis įsakymas gyventi šventai neprieštarauja išteisinimo vien tikėjimu koncepcijai. Visos Dievo žmonių nuodėmės, - buvusios, esamos ir būsimos, - yra atleistos, nes Kristus mirė vieną kartą už visus. Šis išteisinimas per Kristus mirtį už mus sudaro pagrindą pašventinimui, o ne priešingai. Vienintelė nuodėmė, su kuria esame pajėgūs sėkmingai kovoti, yra ta, už kurią atleista. Jei neturėtume išteisinimo per Kristų, numirusį vieną kartą už visus, bet kokios pastangos gyventi šventai baigtųsi visišku nusivylimu arba įsitikinimu savo pačių teisumu. <br /> <br /> Dievo veikimas mus išteisinant nepadaro mažiau svarbiu Jo veikimo mus pašventinant. Biblija nesako, kad gavus atleidimą šventumas tampa neprivalomas. Veikiau dėl atleidimo ir pasidaro įmanomas šventumas. Dievas, kuris išteisina, taip pat pašventina. Tikėjimas, kuris išteisina, taip pat patenkina – pripildo žmogaus širdį pasitenkinimu Dievu ir išlaisvina ją nuo apgaulingo pasitenkinimo nuodėme. Būtent todėl išteisinimas ir pašventinimo procesas visada eina kartu – jie abu kyla iš to paties tikėjimo. Tobulumą pasiekiame gyvenimo pabaigoje, kai mirštame, arba Kristui sugrįžus, tačiau švento gyvenimo siekis prasideda sulig pirmuoju garstyčios grūdo dydžio tikėjimu. Tokia yra išgelbstinčio tikėjimo prigimtis. Pasitenkinimo atradimas Kristuje ir, tuo pačiu, atpratimas nuo nuodėmės teikiamo pasitenkinimo. <br /> <br /> 1 Tes. 5, 23-24 Paulius rašo: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tris dalykus: ''įsakymus, maldą ir pažadą.'' <br /> <br /> '''ĮSAKYMAI.''' Čia Paulius ką tik baigė vardinti eilę įsakymų (14-22 eilutėse). Jie baigiasi 22 eilutėje: „ Susilaikykite nuo visokio blogio!” Taigi, mes suprantame, jog mūsų pašventinimui Dievas naudoja įsakymus ir paskatinimus. Jis nesako: „ Kadangi Aš esu tas, kuris pašventina, tau nieko nebereikia daryti“. Būdas, kaip Jis mus pašventina, nėra vien nesąmoningas veiksmas. Dievui rūpi ir mūsų mintys, ir motyvai. <br /> <br /> '''MALDA.''' 23 eilutėje Paulius pereina nuo raginimo bei įsakymo mums gyventi šventai prie Dievo prašymo, kad Jis mus darytų šventais: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.“ Taigi, mūsų pašventinimo procese Dievas naudoja ne tik įsakymus ir paraginimus, bet ir savo žmonių maldas. Mūsų pašventinimo procese Dievui rūpi ne tik mūsų mintys ir motyvai, bet ir kitų žmonių mintys ir motyvai, tam, kad jie melstųsi už mus. <br /> <br /> '''PAŽADAS'''. Po to, kai 14-22 eilutėse Paulius mums įsako siekti švento gyvenimo ir 23 eilutėje prašo Dievo, kad Jis mus pašventintų, 24 eilutėje pasako svarbiausią dalyką: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“. <br /> <br /> Mąstydami vien iškreiptai žmogiškai, mes samprotaujame: „mums Jis įsako susilaikyti nuo blogio, taigi tapti šventais – čia jau priklauso nuo mūsų pačių“ arba „Paulius meldžiasi, prašydamas Dievo, kad Jis mane pašventintų, taigi viskas priklauso nuo Pauliaus maldos, kurios Dievas gali išklausyti, arba ne.“ Taip mąstyti yra klaidinga, be to, prasilenkia su Biblijos mokymu šioje ištraukoje. Mąstant teisingai, reikėtų sutelkti dėmesį į 24 eilutę, kurioje iš tikrųjų teigiama, kad: „Dievo ištikimybė kartu su Jo pašaukimu įrodo, kad Jis tai įvykdys!“ „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Ką įvykdys? Jis įvykdys tai, ką Paulius mums įsakė ir ko prašė maldose – pašventinimą. Dievas iš tiesų tai padarys. <br /> <br /> Ar mes pasitikėsime Juo ne tik tame, kad iš savo malonės Jis atleidžia mums nuodėmes, bet ir tame, kad per Jo malonę mes galime sėkmingai kovoti su savo nuodėmėmis? Sustokime ir pamąstykime apie tai, toliau gilindamiesi į šią idėją. <br /> <br /> Jei atidžiai skaitysite 23 eilutę, jums gali kilti toks pat klausimas, kaip ir man: kai Paulius meldžiasi Dievui, kad šis mus pašventintų ir išlaikytų mus nepriekaištingus „Viešpaties Jėzaus atėjimui“, ar jis turi galvoje, kad Dievas mus pakeis akimirksniu, kai Jėzus sugrįš, ar, kad Dievas veiks mumyse dabar, kad mes taptume šventi, kol Jėzus sugrįš? Ar 23 ir 24 eilutės yra pažadas ir kartu malda, prašant to, ką Dievas atliks iš karto, kai tik Jėzus sugrįš? O gal tai yra pažadas ir kartu malda, prašant to, ką Dievas pradės vykdyti tikinčiųjų gyvenime dabar, siekdamas, kad jie taptų šventi iki Jo atėjimo dienos? <br /> <br /> Šios eilutės yra malda ir pažadas, kad Dievas atliks tai, ką turi atlikti dabar. Tai galiu pareikšti tvirtai, nes pašventinimas paprastai reiškia šventėjimo procesą dabar, be to, ir palyginimas 1 Tes. 3, 12-13 rodo, kad būtent tai Paulius ir turi omenyje: „ Viešpats teaugina jus ir gausiai tepraturtina meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime,¬ tesustiprina jūsų širdis ir padaro nepeiktinas šventume [ko Paulius prašo maldoje 5,23] prieš Dievą, mūsų Tėvą, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų Jo šventųjų atėjimo metu [ta pati frazė kaip ir 5,23] .“ <br /> <br /> Paulius meldžia, kad Dievas atliktų kai ką, kas mus nedelsiant užaugintų ir praturtintų meile. O šio laipsniškai mumyse atliekamo darbo tikslas yra, kad paskutinei dienai atėjus Dievo akyse mes būtume įsitvirtinę šventume, nes būtent meilė yra žmogiškojo šventumo esmė. <br /> <br /> 1 Tes. 5,23-24 iš tiesų teigiama, kad Dievas yra tas, kuris pašventina tiesiog dabar. Jis tai atlieka per įsakymus ir paskatinimus, skirtus mūsų mąstymui ir motyvams. Jis tai atlieka per maldas. Tačiau, visai nesvarbu , kaip Jis tai atlieka, kaip lėtai tai vyksta, ir, galiausiai, kokie netobuli mes jaučiamės, svarbiausia, kad Dievas tai atlieka. <br /> <br /> Bet kodėl Dievo ištikimybė įpareigoja Jį mus pašventinti? Atsakymą galime rasti ryšyje tarp Dievo atliekamo pašventinimo ir kitų mūsų išgelbėjimo dalių. Tai aiškiai matyti 23 eilutėje, kurioje Paulius sako: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys!“ Tarsi Paulius mums sakytų: „Jis tave pašaukė! Argi nematai? O jei jau Jis tave pašaukė, Jis ir pašventins. Štai ką reiškia Jo ištikimybė. Argi nesupranti?“ <br /> <br /> O tu kasaisi pakaušį ir mąstai: „kodėl faktas, kad Dievas mus pašaukė, reiškia, kad Jis turi mus ir pašventinti?“ Paulius atsako: „todėl, kad Jis tave ir pašaukė tam tikslui – kad būtum šventas.“ Šventumas yra neatšaukiamas Dievo tikslas tavo pašaukime. Jis būtų neištikimas savo tikslui, jei tik pašauktų, bet nepašventintų. Kaip jau sakiau 1 Tes. 4,7&amp;nbsp;: „ Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui“.“ <br /> <br /> Kiekvienas tolesnis žingsnis tavo išgelbėjime tik patvirtina visų prieš tai buvusių žingsnių tikrumą. Tavo pašventinimas kyla iš pašaukimo ir yra užtikrintas jame. Tavo pašaukimas kyla iš Kristaus mirties už nusidėjėlius. Kristaus mirtis kyla iš Dievo išankstinio numatymo (predestinacijos), o išankstinis numatymas kyla iš išrinkimo. Kai tik pajunti esąs įtrauktas į šį didingą, tikslingą, gailestingą, Dievo įvykdytą išgelbėjimą, supranti, jog esi mylimas visagale, amžina, išrenkančia, iš anksto numatančia, atperkančia, pašaukiančia, pašventinančia ir išgelbstinčia Dievo meile. Tada giedi: „Dievas yra ištikimas. Jis tai atliks!”. <br /> <br /> Bet ne tik tai. Jau išsirinkdamas tave, Dievas siekė tavo šventumo. Ef. 1,4: „...[Dievas] mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje.“ ( t.p. žr. 2 Tes 2,13). Taigi, tavo šventumas yra toks pats tikras, kaip ir tavo pašaukimas. <br /> <br /> Ir ne tik tai. Jau iš anksto numatydamas tave, Dievas siekė tavo šventumo. Rom. 8,29: „O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą“. Tai, kad tapsime vis panašesni į Jėzų, yra taip pat tikra, kaip ir Dievo išankstinio numatymo tikslas. <br /> <br /> Bet ir tai dar ne viskas. Net savo Sūnaus mirtyje Dievas siekė tavo šventumo. Ef. 5,25b - 26a: „Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų”. Tavo šventumas yra toks pats tikras, kaip ir neatšaukiamas Dievo tikslo siekimas per Sūnaus mirtį. <br /> <br /> Pasirinkdamas, iš anksto numatydamas tave, net mirdamas už tave ir tave pašaukdamas, Dievas siekė tavo šventumo. Taigi, kartu su Pauliumi 1 Tes. 5,24 mes galime sakyti ne tik, kad: „Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys“, bet ir „Ištikimas yra tas, kuris jus pasirenka, Jis ir įvykdys. Ištikimas yra tas, kuris iš anksto numatė, Jis ir įvykdys. Ištikimas yra tas, kuris pasiuntė Savo Sūnų numirti už tave, Jis ir įvykdys“. Kokiam galutiniam tikslui? „ Jo malonės šlovės gyriui” (Ef. 1,6).</div> Tue, 15 Sep 2009 13:13:15 GMT Kathyyee http://lt.gospeltranslations.org/wiki/Aptarimas:MALON%C4%96S_NUPLAUTI