Gospel Translations Lithuanian - Naudotojo įnašas [lt]

Džiaukitės drebėdami

PagePush — Mon, 24 Aug 2009 16:54:43 GMT

PagePush: Automated: copied from main site

{{ info | Rejoice with Trembling}}''Psalmės 2,11-12 meditacija''

''Tarnaukite Viešpačiui su baime, džiaukitės drebėdami.''

''Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje,''

''Jo rūstybei staiga užsidegus.''

''Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki!''

 '''„Tarnaukite Viešpačiui su baime...'''

Šis įsakymas jokiu būdu neatšaukia 100-osios Psalmės 2-osios eilutės: „Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“. Tarnystė Viešpačiui su džiaugsmu ir tarnystė Viešpačiui su baime neprieštarauja viena kitai. Kita frazė tai akivaizdžiai parodo („džiaukitės drebėdami“). Egzistuoja tikra baimė ir tikras džiaugsmas. Tikra baimė egzistuoja todėl, kad yra tikras pavojus. Mūsų Dievas yra ryjanti ugnis (Heb 12,29). Taip, pasirinktieji yra saugūs Kristuje. Tačiau Paulius mums sako: „Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?“ (II Kor 13,5). „Todėl, kas tariasi stovįs, tesižiūri, kad nepultų” (I Kor 10,12). Pasitikėjimas Kristumi nėra lengvabūdiškas. Mūsų saugumo šaknys glūdi Dievo kasdienėje globoje, o ne mūsų praeities klaidose. „[Jis] gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nepriekaištingus su didžiausiu džiaugsmu“ (Jud 1,24). Dalis to, kaip Jis mus išlaiko ir yra tai, kad Jis kasdien mumyse pažadina budrumą pasikliauti Kristumi, o ne savimi.

'''...džiaukitės drebėdami.'''

Baimė iš mūsų neatima džiaugsmo dėl dviejų priežasčių. Viena iš jų yra tai, kad baimė veja mus pas Kristų, kur esame saugūs. Kita priežastis yra tai, kad kai mes ateiname pas Kristų, Jis mus išlaisvina nuo tos baimės dalies, kuri naikina viltį. Tačiau jis palieka kitą dalį, tą, kurią norime jausti nuolatos. Didybės akivaizdoje yra tokia baimė ar nuostaba, ar virpėjimas, kurį norime jausti tol, kol esame tikri, kad ta didybė mūsų nesunaikins. Šis virpulys nerungtyniauja su džiaugsmu. Tai ir yra džiaugsmo dalis.

Žmonės eina į kino teatrą pasižiūrėti siaubo filmų, nes žino, kad pabaisa negali įsigauti į teatrą. Jie nori būti išgąsdinti, bet išlikti saugūs. Tai ir yra aidas tos tiesos, kad mes esame sukurti Dievui. Kažkas giliai tenkinančio yra tame, kad esame įbauginti, tačiau negalime būti pažeisti. Taigi turėtumėm drebėti, kai suvokiame didybės šventumą.

'''Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje...'''

Dievas pavydi dėl savo Sūnaus. „Negarbinsite kito dievo, nes VIEŠPATS, vardu Pavydusis, yra pavydus Dievas“(Iš 34,14). Jo pyktis užsiliepsnoja, kai jam skirta meilė yra atiduodama kitam. Žinoma, yra ir kitoks bučinys – Judo bučinys. Jis ne tai turi galvoje. Šis bučinys yra garbinimo ir nuolankumo bučinys. Tikriausiai kojų bučiavimas kai mes jam lenkiamės. Mes negalime žaisti kvailų žaidimų su Dievu. Jeigu mes labiau mylime kitą, mes pražūsime. Arba Jis bus mūsų didžiausias lobis, arba mūsų priešas. Saugiausia vieta visatoje yra prie mūsų Dievo ir Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, kojų. Jeigu mes pasirinksime nuo Jo nusisukti dėl kito lobio, Jo pyktis bus prieš mus.

'''...Jo rūstybei staiga užsidegus.'''

Apibūdinimas staiga, tikriausiai yra ne pats tinkamiausias šioje vietoje. Žodis gali reikšti staiga, kai apibūdiname netikėtumą. Dievas Biblijoje pakartotinai yra aprašomas kaip :“... gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34,6). Ne greitas pykti, bet „lėtas pykti“. Taigi esu linkęs manyti kad Psalmė 1,12 reiškia „Jo pyktis gali staiga pratrūkti“. Kitais žodžiais tariant, nejuokauk su Dievu, kol Jis yra kantrus, nes netikėtai ta kantrybė gali baigtis ir Jo rūstybė užklups tave. Jeigu tu ir toliau bučiuosi Jo kūriniją, o ne Sūnų, netikėtai pajusi gyvatės geluonį savo lūpoje. Nepiktnaudžiauk Dievo kantrybe.

'''Palaiminti visi, kurie juo pasitiki!“'''

Vienintelė saugi vieta pasislėpti nuo Dievo rūstybės yra pats Dievas. Visa kita, kas yra už Jo globos ribų, yra pavojinga. Jis yra vienintelė slaptavietė nuo Jo paties pykčio. Jeigu Jis tau atrodo gąsdinantis ir tu bandysi pabėgti ir pasislėpti, tu nerasi vietos prisiglausti. Nerasi jokios. Už Dievo globos ribų yra tiktai rūstybė. Tačiau yra prieglobstis nuo Dievo rūstybės - pats Dievas. Saugiausias prieglauda nuo Dievo pykčio, vienintelė saugi vieta, yra Dievas. Glauskis prie Dievo. Pasislėpk Jo sparnų šešėlyje. Štai čia mes gyvename ir tarnaujame džiaugsmingai drebėdami. Tai yra baisu ir nuostabu. Tarsi uragano centras – aplinkui vien siaubas, tačiau tuo pačiu metu gražu ir ramu. Čia yra mūsų saldi draugija. Čia yra rami, mylinti bendrija. Čia mes kalbame su Juo tarsi su draugu. Čia Jis pasirūpina mūsų didžiausiomis reikmėmis. Aš kviečiu tave ateiti.

Kartu su tavimi saugus Kristuje,

Pastorius John

Kaip man kovoti dėl džiaugsmo?

PagePush — Mon, 24 Aug 2009 16:54:23 GMT

PagePush: Automated: copied from main site

{{ info | How Shall We Fight for Joy?}}1. Suprask, kad nuoširdus pasitenkinimas Dievu yra dovana.

2. Suprask, kad už džiaugsmą turi būti nepaliaujamai kovojama.

3. Pasiryžk atakuoti visas žinomas nuodėmes savo gyvenime.

4. Sužinok bebaimės kaltės paslaptį – kovok kaip išteisintas nuodėmingasis.

5. Suprask, kad ši kova, visų pirma, yra kova pamatyti tikrąjį Dievo veidą.

6. Mąstyk apie Dievo žodį dieną ir naktį.

7. Nuolat uoliai melskis ir prašyk atvirų širdies akių ir polinkio į Dievą.

8. Išmok ne klausyti savęs, o pamokslauti sau.

9. Leisk laiką su žmonėmis, pripildytais Dievo dvasios, kurie tau padeda siekti Dievo ir kautis kovoje.

10. Būk kantrus, kai atrodo, kad atėjo tamsi naktis, ir nejauti Dievo buvimo.

11.Ilsėkis ir maitinkis tinkamai, kad maitintum savo kūną taip, kaip Dievas jį sukūrė būti maitinamu.

12. Deramai pasinaudok Dievo apsireiškimu gamtoje.

13. Skaityk geras knygas apie Dievą ir dievobaimingų žmonių biografijas.

14. Daryk sunkius ir meilingus darbus kitų labui (liudyk ir būk gailestingas).

15. Susidaryk pasaulinę Kristaus skleidimo viziją ir visiškai atsiduok darbui nepasiektųjų labui.

Keturi būtini dalykai norint gerai baigti bėgimą

PagePush — Mon, 24 Aug 2009 16:54:03 GMT

PagePush: Automated: copied from main site

{{ info | Four Essentials to Finishing Well}}''2007 m. Nacionalinė Konferencija''

Šie konspektai buvo sudaryti pranešimo metu

'''Keturi būtini dalykai norint gerai baigti bėgimą'''

Paulius ištvėrė iki pabaigos, tačiau iš to, ką mes žinome, Demas neišsilaikė ( 2Tim 4,7,10), nors kažkada jis ir buvo bendražygis ( Fil 1,24). Tai yra blaivinanti mintis, nes daugelis iš mūsų vis dar yra tokie jauni. Skyrium nuo Dievo gailestingumo, nė vienam iš mūsų nėra garantuota gerai užbaigti bėgimą. Kaip galime mes, lyg Paulius, ištverti su Dievo malone?

'''1) Kasdien skirdami laiko asmeniniam susikaupusiam bendravimui su Dievu.'''  Šis laikas turi būti skiriamas kasdien arba mes užtiksime save lėtai slenkančius klaidinga kryptimi. Laikas, kurį praleidžiame su Dievu, turi ugdyti mumyse meilę Dievui, kuri pralenkia pagundą pamilti šį pasaulį. Būtų gerai turėti planą, tačiau ir tas planas privalo mus vesti pas patį Dievą.

'''2) Kasdien įsisavindami evangeliją. Evangelija yra skirta nusidėjėliams.'''  Prieš leidžiant laiką Dievo draugijoje mes turime pas Jį ateiti kaip muitininkas, kuris meldėsi „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“, ir pasitikėti vien tik Dievu, kad Jis mus padarys teisiais. Vien tik tai mums suteiks drąsos prisiartinti prie Dievo ir būti Jo draugijoje. Jeigu mes neįsisavinsime evangelijos kasdien, savo elgesį pradėsime laikyti dvasingumo pagrindu. Tai galiausiai mus prives prie išdidumo arba nevilties. Tačiau kasdienis priminimas, kad esame nusidėjėliai, ir kad tik su Dievo malone buvome aprengti Kristaus teisumu, mus aprūpins tikra ir tyra motyvacija toliau sekti Jėzumi ir atsisakyti geidulio mylėti šį pasaulį. Mes turėtumėme sunkiai dirbti ne todėl , kad siekiame Dievo palankumo, bet todėl, kad turime Jo palankumą.

'''3) Kasdien skirdami save kaip gyvą auką Dievui. Laiškas romiečiams 12,1.'''   Senojo Testamento auka, apie kurią užsimena Paulius, kunigų buvo atnašaujama kasdien. Jis perteikia tos aukos reikšmę Naujojo Testamento tikintiesiems. Mūsų kūnai yra mums duoti skolon iš Dievo ir mes turime kasdien pašvęsti Jam save iš naujo. Lygiai taip pat kaip Paulius maldavo Filemono (Fil 1,8-10), nors ir turėjo teisę jam įsakyti, lygiai taip pat jis maldauja ir mūsų atsiduoti Dievui. Gryna nuostaba Dievo malonės atžvilgiu turėtų mumyse savaimingai sukelti norą pasišvęsti Jam. Mes tai ir darysime, jeigu kasdien mėgausimės Dievo meile.

'''4) Tvirtai tikėdami Dievo visagalybe ir Jo meile. Raudų knyga 3,37-38.  ''' Gyvenimas yra kupinas skausmo dėl natūralių priežasčių ir dėl kitų žmonių piktos valios. Tačiau Dievas yra visagalis viso tokio blogio atžvilgiu ir –tikėjime- mes galime už jį dėkoti. Dievas panaudoja blogio sukeltą skausmą, kad taptumėm panašūs į Kristaus atvaizdą, ir niekad mūsų nepaliks ir nepamirš. Evangelija ir Dievo pažadai niekada neapvils ir Dievas jų iš mūsų niekada neatims.

Faktai: matoma ir nematoma

PagePush — Mon, 24 Aug 2009 16:53:47 GMT

PagePush: Automated: copied from main site

{{ info | Facts: Seen and Unseen}}Jėzus Kristus mirė. Jis buvo palaidotas. Prisikėlė trečiąją dieną. Jį matė daugybė skirtingų liudininkų.
<blockquote>„Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus; ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus; ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai. Po to Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiol.“ (I kor 15, 3-7) </blockquote>
Kai Biblija sako, kad „mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu” (II kor 5,7) tai nereiškia, kad nėra jokių matomų ženklų, arba tai , kad šiandien nebėra jokių matomų ženklų.
<blockquote>„Dangūs skelbia Dievo šlovę[ šiandien], tvirtuma byloja apie Jo rankų darbus.“(Pas 19,1) „Jo neregimosios ypatybės- Jo amžinoji galybė ir dievystė- nuo pat pasaulio sukūrimo [ir netgi šiandien] aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami.“ (Rom 1,20)</blockquote>
Dievas nemanė, kad jis supriešina tikėjimo pagrindus, suteikdamas prisikėlusio Kristaus regėjimus pirmojoje tikinčiųjų kartoje, o vėliau, sutvirtindamas tiesos žodį ženklais ir stebuklais.
<blockquote>„Po savo kančios Jis pateikė jiems [apaštalams] daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę.“ (Apaš 1,3) „ Jis [ mūsų didis išgelbėjimas], prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo, Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis.“ (Heb 2,3-4) </blockquote>
Tai ką gi Paulius turi omenyje, kai jis sako, kad „mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“? Kaip ir visada, atsakymas slypi kontekste.
<blockquote>” Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą. Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose- kūne, mes nesame su Viešpačiu,— mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (II kor 5,4-7). </blockquote>
Taip, Kristus kadaise buvo regimas kūniškomis akimis. Taip, jis nepriekaištingai rodė ženklus ir darė stebuklus vienu žodžiu ar palietimu. Taip, jis mirė, jis prisikėlė ir pasirodė daugeliui. Tačiau DABAR jis nebėra matomas. Dabar mes nematome jo tuo pačiu būdu. Kaip Paulius sako „kol gyvename namuose- kūne, mes nesame su Viešpačiu“. Tai reiškia, kad mes dabar jo nematome. Ir ne tik tai, šiame mūsų kūne mes dejuojame. Tai reiškia, kad mes dabar net nematome jo galybės pilno efekto mūsų gyvenime. Tačiau, Paulius mums pasakė, kad mes turime Dvasią kaip užstatą. Dvasia yra nematoma, tačiau patiriama. Tai yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Kristaus šlovės gyriui.

Taigi kaip dabar mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu? Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu, nes praeities pagrindu, Dievo matomų darbų per Kristų pagrindu, ir nepaneigiamų šių darbų liudijimų per apaštalus pagrindu, pasitikime gyvuoju Kristumi ir ką jis yra mums pažadėjęs, nors jo dabar ir nematome. Štai kaip tai apibūdina Paulius Laiške romiečiams 8,24-25 „Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.“

Paulius taip pat rašė: „Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“ ( 1 Pet 1,8). Aš niekada nesu matęs prisikėlusio kūniškojo Kristaus. Tačiau jo Dvasia įgalino mane išvysti jo save liudijančią šlovę Biblijos liudininkuose. Kristus, kurį aš ten matau yra laimėjęs mano protą ir širdį. Taigi aš, kartu su Pauliumi laiške galatiečiams sakau: „Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu [ne regėjimu] į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“

Gyvenantis tikėjimu (šiandien) kartu su jumis,

Pastorius John

Krikščioniška narsa

PagePush — Mon, 24 Aug 2009 16:53:34 GMT

PagePush: Automated: copied from main site

{{ info | Christian Courage}}Krikščioniška narsa yra pasiryžimas kalbėti tiesą ir elgtis dorai nepaisant žemiškosios kainos, nes Dievas žada mums padėti ir Kristaus dėka mus išgelbėti. Veiksmas reikalauja narsos jeigu yra tikimybė, kad jo pasekmės bus skausmingos. Skausmas gali būti fizinis, kaip kare ar gelbėjimo operacijoje. Arba, skausmas gali būti psichologinis, toks kaip konfrontacija ar ginčas.

Narsa yra neatskiriama nuo abiejų: Kristaus tiesos skleidimo ir išsaugojimo. Jėzus žadėjo, kad Gerosios Naujienos skleidimas bus sutiktas su pasipriešinimu: „Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami.“(Evangelija pagal Matą 24,5). Ir Paulius mus įspėjo, kad netgi bažnyčioje ištikimybė tiesai bus iššaukta į mūšį: „Žinau, kad man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.“ (Apaštalų Darbų Knyga 20,29-30; taip pat Antrasis laiškas Timotiejui 4, 3-4).

Taigi tikram evangelizmui ir tiesos mokymui reikia narsos. Bėgimas nuo pasipriešinimo evangelizmui ar mokymui suteikia negarbę Kristui. Tai yra tokia bailio rūšis, kuris kalba tik tas tiesas, kurias yra saugu kalbėti. Štai ką apie tai sakė Martinas Liuteris: „Jeigu aš skardžiausiu balsu ir aiškiausia kalba išpažinsiu kiekvieną Dievo tiesos dalį, išskyrus tą klausimą, kurį ir velnias ir pasaulis šiuo metu yra užsipuolę, - aš neišpažįstu Kristaus, nesvarbu kaip drąsiai aš pripažįstu Kristų. Kario ištikimybė yra parodoma ten, kur vyksta aršus mūšis. O jeigu jis tvirtai stovi šalia esančiame mūšio lauke, tačiau lemiamu momentu sudvejoja, tai tereiškia tik bėgimą ir gėdą.“ (Cituota Parker T. Williamson „Standing Firm: Reclaiming Christian Faith in Times of Contraversy“, Springfield, PA: PLC Publications, 1996, 5 puslapis).

Tačiau iš kur gi mes semiamės šios narsos? Apsvarstykite šiuos patarimus.

'''IŠ TO, KAD MUMS YRA ATLEISTA IR MES ESAME TEISIEJI''' – „Nedorėlis bėga niekam nevejant, o teisusis yra drąsus kaip liūtas.“ ( Patarlių knyga 28,1) „Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“.“ (Evangelija pagal Matą 9,1).

'''IŠ TO, KAD PASITIKIME DIEVU IR SUDEDAME VISAS VILTIS Į JĮ'''- „Būkite drąsūs visi, kurie pasitikite Viešpačiu, ir Jis sustiprins jūsų širdis.“ (Psalmynas 31,24; taip pat Antrasis laiškas korintiečiams 3,12).

'''IŠ TO, KAD ESAME PRIPILDYTI ŠVENTOSIOS DVASIOS''' – „Visi prisipildė šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.“ (Apaštalų darbų knyga 4,31).

'''IŠ TO, KAD DIEVOS PAŽADĖJO BŪTI SU MUMIS''' – „Argi ne aš tau įsakiau: „Būk stiprus ir ryžtingas?“ Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“(Jozujos knyga 1,9).

'''IŠ TO, JOG MES ŽINOME, KAD TAS, KURIS YRA SU MUMIS, YRA GALINGESNIS UŽ PRIEŠINIKĄ''' – „Būkite drąsūs ir stiprūs... nes su mumis yra daugiau, negu su juo: su juo yra kūno ranka, o su mumis ¬Viešpats, mūsų Dievas, kad padėtų mums ir kovotų mūsų kovas.“ (Antroji kronikų knyga 32, 7).

'''IŠ TO, KAD ESAME TIKRI, KAD DIEVAS YRA VISAGLIS VISUOSE MŪŠIUOSE''' – „Būk narsus! Būkime drąsūs dėl savo tautos ir dėl savo Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas gera jo akyse!“ (Antroji Samuelio knyga 10,12).

'''IŠ MALDŲ''' – „Dieną, kurią šaukiausi, išklausei, stiprybės suteikei mano sielai“ (Psalmynas 138,3; taip pat Laiškas efeziečiams 6, 19-20).

'''IŠ KITŲ PAVYZDŽIO '''– „Dauguma brolių Viešpatyje, mano pančių paakinti, imasi drąsiau skelbti Dievo žodį.“ (Laiškas filipiečiams 1,14).

Trokštantis tvirtai stovėti su jumis,

Pastorius John

Ar esi gimęs iš naujo?

PagePush — Mon, 24 Aug 2009 16:53:20 GMT

PagePush: Automated: copied from main site

{{ info | Are You Born Again?}} Tai yra vienas svarbiausių klausimų gyvenime. Jėzus Kristus mokė : „Jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės.“ (Jono 3,3) Nepakanka tik atsakyti, kad aš priklausau bažnyčiai ir todėl manu, kad esu krikščionis. Tūkstančiai formalių krikščionių neatspindi jokių atgimimo ženklų, apie kuriuos kalba Šventasis Raštas. Dauguma jų yra išvardinti Pirmajame Jono laiške. 

'''Gyvenimas be nuodėmės įpročio'''

Visų pirma Jonas rašė:“ Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“ (Pirmasis Jono laiškas 3,9). „Mes žinome, jog kiekvienas, gimęs iš Dievo, nenusideda.” (Pirmasis Jono laiškas 5,18).

Asmuo, kuris yra gimęs iš naujo, atgijęs, nenusideda iš įpročio. Jis nenusideda savo širdimi, valia ir visa savo esybe. Tikriausiai, kažkada buvo toks laikas, kai jis nesusimąstydavo, ar jo veiksmai yra nuodėmingi ar ne. Jis ne visada sielvartavo atlikęs blogus darbus. Tarp jo ir nuodėmės nebuvo kivirčo - jie buvo draugais. Tačiau tikras krikščionis nekenčia nuodėmės: nuo jos bėga, su ja kovoja, laiko ją didžiausiu maru, neapkenčia jos draugijos naštos, rauda, kai pasiduoda jos įtakai, ir trokšta būti nuo jos visiškai išvaduotas. Nuodėmė jam nebesuteikia malonumo, ji tapo šlykščiu ir neapkenčiamu reiškiniu. Tačiau jis negali pašalinti nuodėmės iš savo sielos. Jei jis teigtų, kad yra be nuodėmės, jis meluotų (Pirmasis Jono laiškas 1,8). Tačiau jis gali pasakyti, kad jis nekenčia nuodėmės ir , kad jis trokšta nenusidėti. Jis negali užkirsti blogoms mintims kelio į savo sąmonę ar sutrukdyti savo ydoms, aplaidumui ir trūkumams būti paviešintiems žodžiu ar veiksmu. Jis žino, „kad mes visi daug kur nusižengiame“ (Jokūbo 3,2). Tačiau Dievo akyse jis iš tiesų gali pasakyti, kad šie dalykai jam sukelia skausmą bei sielvartą ir, kad jo visa esybė prieštarauja jiems. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?''

'''Tikėjimas Kristumi'''

Antra, Jonas mokė: „Kiekvienas, kas tiki, kad Jėzus yra Pateptasis, yra gimęs iš Dievo“ (Pirmasis Jono laiškas 5,1). Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo, atgijęs, tiki, kad Jėzus Kristus yra vienintelis Gelbėtojas, kuris gali suteikti malonę sielai, kad Jis yra dieviškasis asmuo, Dievo Tėvo paskirtas būtent šiam tikslui. Be Jo nėra kito gelbėtojo. Savyje jis nemato nieko kito kaip nevertumą. Tačiau jis pasikliauna Kristumi, ir pavesdamas save Jam, tiki, kad jo nuodėmės yra atleistos. Jis yra įsitikinęs, kad tikėdamas Kristaus darbo užbaigtumu ir mirtimi ant kryžiaus, Dievo akyse jis yra pripažįstamas teisiu. Tada jis gali ramiai laukti mirties ir paskutiniojo teismo dienos.

Kartais jis gali baimintis ar abejoti. Tačiau paklausk jo , ar jis yra pasiryžęs tikėti kuo nors kitu, o ne Kristumi ir paklausyk ką jis pasakys. Paklausk ar jis sudėtų amžinojo gyvenimo viltis į savo paties gerumą, savo darbus, savo maldas, savo pastorių, ar savo bažnyčią ir žiūrėk, ką jis atsakys. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?''

'''Teisumo vykdymas'''

Trečia, Jonas rašė: „ Kiekvienas, kuris vykdo teisumą, iš Jo yra gimęs“ (Pirmasis Jono laiškas 2,29). Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo ar atgijęs, yra šventas žmogus. Jis stengiasi gyventi pagal Dievo valią, daryti tai, kas Dievui teikia malonę, ir vengti to, ko Dievas nekenčia. Jis nuolat nori žvelgti į Kristų kaip į pavyzdį ir į Gelbėtoją, ir vykdydamas Kristaus įsakymus įrodyti, kad jis yra Kristaus draugas. Jis žino, kas jis nėra tobulas. Jis skausmingai suvokia savo vidinę įsigyvenusią korupciją. Jis atranda, kad jame egzistuoja blogio principas, kuris nuolat kovoja prieš malonę ir bando jį atitraukti nuo Dievo. Tačiau jis nepasiduoda šiam potraukiui, nors ir negali išvengti jo draugijos. Nors kartais jis ir jaučiasi toks prislėgtas, jog suabejoja ar jis iš vis yra krikščionis, jis, kartu su John Newton pajėgia pasakyti: „ Aš nesu tas , kas turėčiau būti; aš nesu tas, kas noriu būti; aš nesu tas, kuo tikiuosi būti kitame pasaulyje, tačiau aš nesu tas, kuris kažkada buvau, ir su Dievo malone, aš esu, kas esu“. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?''

'''Meilė kitiems krikščionims'''

Ketvirta, Jonas rašė:“ Mes žinome, kad iš mirties perėjome į gyvenimą, nes mylime brolius“(Pirmasis Jono laiškas 3,14).

Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo dalijasi ypatinga meile su Kristaus mokiniais. Kaip ir jo Dangiškasis Tėvas, jis myli visus žmones, tačiau jo meilė tiems, su kuriais jis dalijasi tikėjimu Kristumi, yra išskirtinė. Kaip ir jo Valdovas ir Gelbėtojas, jis myli net pačius nedoriausius nusidėjėlius ir rauda dėl jų; tačiau jo meilė tiems, kurie tiki, yra ypatinga. Jų draugijoje, kaip niekur kitur, jis jaučiasi kaip namuose. Atrodytų, kad jie visi yra tos pačios šeimos nariai. Jie yra jo bendražygiai, kovojantys su tuo pačiu priešu. Jie yra jo bendrakeleiviai, keliaujantys tuo pačiu keliu. Jis supranta juos, jie supranta jį. Daugeliu atveju jie gali labai smarkiai skirtis rangu, postu ir turtu, bet tai yra visiškai nesvarbu. Jie yra jo Tėvo sūnūs ir dukros, ir jis negali daryti nieko kito kaip juos mylėti. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?''

'''Pasaulio potraukio nugalėjimas'''

Penkta, Jonas rašė: „Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį“ (Pirmasis Jono laiškas 5,4).

Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo nenaudoja šio pasaulio nuomonės kaip standarto gėriui ir blogiui apibrėžti. Jo nejaudina tai, kad jis nesielgia kaip šis pasaulis, nesidalija tomis pačiomis idėjomis ir nesilaiko papročių. Jam jau neberūpi ką žmonės mano ar šneka apie jį. Jis nugali meilę šiam pasauliui. Jis neranda malonumo tuose dalykuose, kurie paprastai daro kitus žmones laimingais. Jam šie dalykai atrodo kvaili ir neverti amžinosios būties. Dievo garbinimas jam rūpi labiau negu žmonių pagyrimai. Jis labiau bijo užrūstinti Dievą nei žmones. Jam yra nesvarbu ar jis yra kritikuojamas, ar giriamas: jo svarbiausias tikslas yra įtikti Dievui. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?''

'''Tyrumo saugojimas'''

Šešta, Jonas rašė: „Kas gimęs iš Dievo, saugo save“ (Pirmasis Jono laiškas 5,18)

Žmogus, kuris yra gimęs iš naujo, saugo savo sielą. Jis stengiasi ne tik išvengti nuodėmės, bet ir viso, kas veda prie jos. Jis labai atidžiai renkasi savo draugus. Jis žino, kad nedori ryšiai sugundo širdį, ir tai, kad blogis labiau užkrečiamas nei gėris, lygiai taip pat kaip liga yra labiau užkrečiama nei sveikata. Jis labai rūpestingai planuoja savo laiką; jo didžiausias noras yra vertingai leisti savo laiką. Jis nori gyventi kaip karys priešo žemėje – nuolat dėvėti šarvus ir būti pasiruošęs atremti pagundą. Jis nuolat stengiasi būti atsargiu, kukliu ir pamaldžiu. ''Ką apaštalas pasakytų apie tave? Ar esi gimęs iš naujo?''

'''Testas'''

''Štai šie yra šeši svarūs gimusio iš naujo krikščionio ženklai.''

Šių ženklų gilumas ir ryškumas skirtinguose žmonėse gali labai smarkiai skirtis. Kai kuriuose žmonėse jie yra blankūs ir vos pastebimi. Kituose gi jie yra ryškūs, aiškūs ir tokie nesuklaidinami, kad kiekvienas gali juos atpažinti. Kai kurie iš šių ženklų yra labiau akivaizdūs vienuose asmenyse nei kituose. Retai kada jie visi yra vienodai ryškūs viename žmoguje.

Ir vis vien, atsižvelgus į viską, mes čia randame šešis, ryškiai nutapytus, gimusiojo iš Dievo asmens, ženklus. Kaip mes turėtumėme reaguoti į tai? Logiškai mes galime prieiti tik prie vienos išvados – tik tie, kurie yra gimę iš naujo turi šias šešias charakteristikas, o tie, kurie jų neturi, nėra gimę iš naujo. Atrodo, kad ši išvada ir yra toji, prie kurios apaštalas ir norėjo, kad mes prieitumėme. ''Ar tu turi šias šešias charakteristikas? Ar esi gimęs iš naujo?''