Biblinis bažnyčios augimas

Iš Gospel Translations Lithuanian.

Toledo reformatų teologinė konferencija

Balandžio 27-oji, 2002

Kaip turėti augančią bažnyčią? Pasak reklamų nesename, garsiame evangelikų žurnale, bažnyčios gali augti apsilankydamos seminare apie veiksmingą bažnyčios vadovų ruošimą vietinėje bažnyčioje; užsisakydamos naujos sekmadieninės mokyklos literatūros; nusipirkdamos elektroninių komunikacijų prietaisus iš parduotuvės Alabamoje; išsirinkdamos teisingą studijų Bibliją ar krikščionišką knygą, teisingą kolegiją ar seminariją. Įstojus į vieną garsią seminariją, ji jus „įgalins tapti pasaulio permainininku.“

Bažnyčios augimas šiandien yra didelis verslas. Daug žmonių, pradedant mažtančių denominacijų biurokratais, baigiant religijos sociologais, uoliais, jaunais evangelikalais pastoriais, norėtų žinoti, kaip atrodo auganti bažnyčia ir kaip tokią bažnyčią turėti.

Apaštalas Paulius žinojo, kad iš esmės auganti bažnyčia yra sudaryta iš augančių krikščionių. Taigi jis laiką skyrė maldai už krikščionis, kuriuos pažinojo, ir jų mokymui. Ir, Dievo malone, bažnyčia augo. Dabar atsiverskime pirmąjį Pauliaus laišką tesalonikiečiams, pradėdami 3-uoju skyriumi, 12-ta eilute.

12 Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, 13 kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais. 1 Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos! 2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą - šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią. 9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.

Pirmiausia pažvelgsime į Pauliaus maldas už augančią bažnyčią, 3:12-13, akstiną augančiai bažnyčiai, 4:1, ir pamokymus augančiai bažnyčiai, 4:2-12.

Pirmiausia, kaip ir ankstesniuose skyriuose (pradedant 1-uoju, o toliau 2-ame ir 3-ame) Paulius su tesalonikiečiais pasidalino, kaip už juos meldėsi. Jis meldė dviejų dalykų – meilės ir šventumo.

12-oje eilutėje skaitome, kaip Paulius už juos meldėsi:„Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime.“

Paulius žino, kad Dievas yra meilės šaltinis. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Paulius jiems paprastai neliepia labiau mylėti. Paulius meldžia Dievo, nes žino, kad to, ko prašo, Dievui įmanoma įvykdyti ir pats Dievas sakė, kad to trokšta. Pagaliau pats Dievas mums paliko meilės pavyzdį ir suteikia galią tuo pavyzdžiu sekti. „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:7-8).

Taigi mes, krikščionys, mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo – ir palikdamas mums meilės pavyzdį, ir įgalindamas mus mylėti. O jei mums reikia augti meilėje, ką mums tada daryti? Pirmiausia, ką galime daryti, tai melstis. Tam, kad augti, reikia melstis.

Paulius mano, kad tesalonikiečiai yra mylintys (tai aišku pradedant 4:9), bet nori, kad jų meilė didėtų, netgi veržtųsi per kraštus, ištrūktų iš ribų! Krikščionys visada turi augti. Gera to melsti už pažįstamus ir save pačius, kad mes vis labiau mylėtume vienas kitą.

Taip pat 13-oje eil. skaitome, kad Paulius meldė šventumo. „Kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais.“

Ir vėl pastebėkite jų stiprybės šaltinį. Paulius meldžia, kad Dievas tvirtintų jų pačią būties šerdį – jų asmenybę, valią, - tą vietą, kurioje talpinami gyvenimo tikslai ir siekiai – jų širdis. Jis paaiškina, kodėl nori, kad tesalonikiečių širdys būtų tvirtos: kad būtų nepeiktinos ir šventos. Paulius meldžia, kad jie nebūtų kaltinami jokia nuodėme, kad jie būtų nepeiktini. Jis taip pat meldžia, kad jie būtų šventi, kad jų gyvenimai atspindėtų vien tik gerą Dievo vardą. Paulius nori, kad jie nusivilktų sena ir apsiviltų nauja. Paulius pabrėžia, kad tas nepeiktinumas – tai paprastai ne stebinčio pasaulio akyse, bet daugiau „mūsų Dievo ir Tėvo akyse,“ kai įvyks paskutinis įvertinimas atvėrus visas knygas, kai mūsų Viešpats Jėzus ateis su visais savo šventaisiais. Ši „pabaigos“ tema tęsiasi visame laiške.

Argi neįdomu, kad Paulius jiems nesakė meldžiąs jų fizinės sveikatos ir gerovės, persekiojimų pabaigos – tų dalykų, kuriuos mes būtinai minėtume meldsdamiesi už kitus. Aš nesakau, kad Paulius niekuomet šių dalykų nemeldė. Bet čia jis tuo su jais nesidalina. Pauliui labiausiai rūpi melstis ne už jų fizinę sveikatą ar materialinę gerovę, bet už jų dvasinę gerovę.

Paulius ne tik meldėsi už tesalonikiečius, bet ir skatino juos savo gyvenimo perspektyva patikti Dievui (4:1). Paulius juos maldavo. „Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“

Jis jau anksčiau jiems priminė daug dalykų, apie kuriuos buvo kalbėjęs, kai buvo su jais. O dabar, ką jis sako juos mokęs? Kaip gyventi. Tai nebuvo paprastas pamokymas, kuo reikėjo tikėti, bet kaip gyventi. Kai Paulius buvo su šiais tikinčiaisiais, jis ne tik juos mokė žodžiais, bet ir rodė, kaip reikėjo gyventi. Kai jis girdėjo apie jų tvirtą stovėseną Viešpatyje, kaip jo pasakyta 8-oje eil., tai nereiškia, kad jie vis dar laikėsi teisingų įsitikinimų, bet kad jie vis dar gyveno teisingą gyvenimą. Pasak Metjuso Henrio: „Graži kalba dorai negyvenant į dangų mūsų nenuves.“

Paulius jiems primena, kaip gyventi, sakydamas „privalote <...> patikti Dievui.“ Nesvarbu kokios būtų į vartotojus besiorientuojančių bažnyčių išorinės savybės, bet kurio tikro bažnyčios augimo širdis – noras patikti Dievui. Jei esame sąžiningi, turime prisipažinti, kad visi gyvename stengdamiesi kažkam patikti. Bet svarbiausias klausimas – kas tas asmuo. Iš ko reikalaujame pritarimo, kad būtume laimingi, patenkinti? Pasak Biblijos, krikščionis gyvena tam, kad patiktų Dievui. Ir tik tada, kai noras patikti Dievui judės į krikščioniškojo, bažnyčios gyvenimo centrą, tas augimas ir vyks.

Ir vėl čia pastebime augimo idėją. Paulius teigia: „o jūs taip ir elgiatės“, „tai darykite daugiau pažangos.“ Jis nenori, kad jie tik gyventų, bet kad jie pertektų. Augančio krikščionio žymė – ne tobulumas, o noras augti vis daugiau.

Paulius juos ragina tą daryti. Žodis „raginame“ 1-oje eil. Pauliaus naudotas jam pradedant karštai įtikinėti, susitelkiant ties sava mintimi, kad ji būtų giliai įsiminta. „Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui¬ – o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos!“ Paulius vis labiau ir labiau juos ragino augti gyvenant taip, kad patiktų Dievui. Tai yra augančios bažnyčios akstinas.

Paulius meldė, kad jie būtų mylintys ir šventi. Jis jų maldavo. O paskutinėje ir ilgiausioje mūsų ištraukos dalyje, jis prie minėtų dalykų prideda keleta konkrečių pamokymų augančiai bažnyčiai (4:2-12).

Pirma, jis juos moko apie šventumą, nuo 2-os iki 8-os eil. Sekite su manimi.

2 Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3 Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! 4 Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, 5 nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. 6 Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. 7 Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. 8 Todėl, kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.

Taigi, viena vertus, jie turėtų vis labiau ir labiau gyventi šventume. Paulius liepia: „Būkite šventi“ (3 eil.). Senesniuose leidimuose čia sakoma „šventėjimas.“ Dievo valia – mūsų augantis šventėjimas, kad taptume šventi, ypatingi, atskirti. Pats pagrindinis šventas dalykas yra Dievas. Ona meldėsi: „Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS“ 1 Samuelio 2:2. Todėl turime atspindėti Dievo charakterį savo šventame elgesyje. Šventas gyvenimo būdas parodo aiškiausiai, kad esame Jo žmonės. Negalime kitų klaidinti išpažindami, kad esame Šventojo Dievo vaikai, bet negyvendami švento gyvenimo.

Taigi turime tokį Pauliaus tvirtinimą apie šventumą, kuriame moralinės užuominos yra matomos žodžių reikšmėje. Mūsų kūnai turi būti švarūs ir tyri prieš Jį. Jei to laikysimės, nuostabus, gyvybę teikiantis Viešpaties šventumas švies iš mūsų gyvenimo į aplink mus esantį tamsų pasaulį. Čia Paulius liepia susilaikyti nuo svetimavimo (3-a eil.) – bet kokių lytinių santykių už santuokos ribų. Kodėl? Visa sugrįžta į patikimą Dievui. Paulius pateikia dvi priežastis. Pirma, 6-oje eilutėje, dėl gresiančios bausmės – Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus. Paulius ištikimai sekė Jėzaus pavyzdžiu mokydamas šiuos jaunus krikščionis, kad Viešpats gali sugrįžti bet kuriuo metu ir todėl jie turi gyventi pasiruošę. O tai reiškė, kad jie turėtų vengti to, kas užsitrauks Jėzaus bausmę. Antra, 7-oje eilutėje jis teigia, kad dėl jiems planuoto tikslo – Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui. Efezo tikintiesiems Paulius sakė, kad Dievas „mus išsirink[o] jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (1:4). Paulius už Filipijos tikinčiuosius meldė, kad jie „būt[ų] tyri ir be priekaišto Kristaus dieną“ (1:10). Koloso tikintisiems jis teigė, kad Kristus juos sutaikė su savimi, „kad [jie] pasirodyt[ų] jo akyse šventi, tyri ir nekalti“ (1:22).

Pastebėkite, kad šis šventumo gyvenimas – tai gyvenimas, kuris patinka Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Štai kaip Jis norėtų, kad gyventume. Šie pamokymai duoti „Viešpaties Jėzaus vardu“ (2-a eil.). „Tokia gi Dievo valia,“ Paulius sako 3-oje eilutėje. O 8-oje eilutėje jis įspėja, kad „kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią.“ Dievas mums duoda Savo šventumo Dvasią. Jis yra šventas. Tuos, kuriuose gyvena, padaro tokius kaip Jis – šventus.

Tai faktas, kad Dievo žinia Paulių skatino primygtinai kalbėti. Paulius aiškiai norėjo, kad jie žinotų, jog šios mintys nebuvo tiesiog jo. Ne, šiame reikale Paulius sekė Jėzaus nurodymus duotus jo mokiniams kitus mokyti to, ką Jis juos išmokė (Mato 28:18-20).

Tai gero pamokslavimo šerdis. Iš tikrųjų, pamokslavimas, kaip kažkas yra sakęs, - tai tiesa skelbiama per asmenybę. Bet ta asmenybė turi stiprinti Dievo tiesą, o ne daryti ją neaiškią. Teigiama, net reikalinga, pamokslininkams naudotis Dievo suteikta išmintimi, bet taip, kad atskleisti tekstą, o ne paties pamokslininko mintis. Kas tik bepamokslautų, privalo savo pašaukimą sutvirtinti mokydamasis, kaip kalbėti Dievo žodžius, o ne tik savo paties idėjas.

Ir pagaliau 9-12 eilutėse, Paulius moko apie meilę (4:9-12).

9 Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, 10 ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, 11 stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. 12 Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi.

Jie vienas kitą mylėjo broliška meile. Ir vėl atkreipkite dėmesį į padrąsinimo svarbą. Dievas juos mokė (broliškos meilės). Jie reagavo. Paulius pastebėjo ir juos padrąsino. Taigi nenuostabu jiems adresuoto kito Pauliaus laiško pradžioje atrasti šiuos žodžius (1:3): „Mes turime nuolat dėkoti, broliai, už jus Dievui, ir tai teisinga, nes jūsų tikėjimas klestėte klesti ir jūsų meilė vienas kitam vis didėja.“

Nors Dievas jau aiškiai juos to išmokė, jis vis tiek tvirtina, kad jie galėtų augti, taigi jis jų primygtinai prašo; jis jų maldauja taip, kaip ir ką tik jų meldė dėl lytinio šventumo daryti daugiau pažangos. Net jei jų meilė ir buvo plati, besitęsianti toliau nei vietinės bendruomenės ribos, Paulius visvien juos galėjo skatinti vienas kitą mylėti vis daugiau. Jis pateikia konkrečių pavyzdžių 5:12-15: gerbti vyresniuosius (5:12-13), įspėti nedrausminguosius (5:14), padrąsinti liūdinčiuosius (5:14), palaikyti silpnuosius (5:14), būti su visais kantriems (5:14), neatsimokėti kam nors blogu už bloga (5:15), daryti gera vieni kitiems ir visiems (5:15).

Deja, atrodo, kad šioje bažnyčioje buvo keletas sunkumų. Pauliaus mokymo apie Kristaus grįžimą nesupratimas tikriausiai kai kuriuos atvedė į tokią padėtį, kuri pasireiškė nerimą keliančiu fanatizmo ir tinginystės deriniu jiems apleidus paprastą gyvenimo eigą ir laukiant Viešpaties neišvengiamo atėjimo. Taigi Paulius jiems liepė stengtis gyventi ramiai; tai yra ne gyventi nerimastingą ir piktinantį gyvenimą, bet gyventi taikiai su Dievu, kitais ir savimi (žr. „taikiai sugyvenkite“ 5:13). Tai puiki idėja, ar ne? Stengtis gyventi ramiai. Viename mano mėgstamiausių filmų – „Žmogus visiems metų laikams“ (scenarijaus aut. Robertas Boltas) – į Serą Tomą Morą kreipiasi jaunas Kembridžo absolventas, kuris prašo padėti surasti jam darbą. Moras pasiūlo jį rekomenduoti mokytojo vietai. Tačiau Ričas, jaunuolis, atsisako ir vietoj to nori vietos teisme. Moras jį įspėja apie valdžios ir privilegijos gundymus ir baigdamas vėl pasiūlo rekomenduoti mokytojo vietai: „Žmogus turi eiti ten, kur nebus gundomas... Kodėl nebūti mokytoju? Būtumėte puikus mokytojas, tikriausiai labai puikus.“ Ričas atsako: „O jei toks ir būčiau, kas tai žinotų?“ Moras: „Jūs, Jūsų mokiniai ir draugai, Dievas. Nebloga publika. . . . O taip pat būtų ir ramus gyvenimas.“ Tai Viešpats Jėzus išmokė savo sekėjus melstis, neleido mūsų gundyti. O Paulius mums liepia stengtis „gyventi ramiai.“

Paulius toliau jiems nurodo vieną kelią tokiam gyvenimui puoselėti – paprasčiausiai atsidedant saviesiems reikalams. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia kažkas kita nei Pauliaus rekomenduojama broliškoji meilė; bet žinoma, kad atsidedant saviesiems reikalams taip, kaip reikia, yra meilė aplinkinimas. Tarp nesavanaudiškumo, kuris apima kitų poreikius dedant prieš savuosius, ir savanaudiškumo, kuris apima poreikį visuomet pirmam išgirsti, pirmam pasakyti, ar įsižeidimą, kad neišgirdai ar išgirdai, yra didelis skirtumas. Prieš ieškodamas ar siūlydamas dalį informacijos apie kitą asmenį, būtų neblogai kartais savęs paklausti: „Ar man reikia tai žinoti? Ar šiam asmeniui reikia tai žinoti?“ Nesupraskite manęs klaidingai: mums, krikščionims, turi rūpėti vienas kito gyvenimas, bet tai turime daryti kalbėdamiesi vienas su kitu tiesiai, su nuolankia meile ir rūpesčiu, o ne kritiškai kalbėdami apie vienas kitą su pasipūtusiu teisuoliškumu, visada žinodami geriau nei kiti.

Kita šios meilės dalis – darbas su savomis rankomis. Pastebėkite Pauliaus raginimą perspėti nedrausminguosius (5:14). Tai tikriausiai buvo tikra ir auganti Tesalonikos bažnyčios problema. Štai kodėl Paulius ir vėl juos turėjo įspėti kitame savo laiške vengti tinginių (2 Tes 3:6-12).

Matote, pasak 12-ios eil., Pauliui rūpi kitų pagarbos pelnymas – be papildomo suklupimo akmens žmonėms klausantiems evangelijos – kad nebūtų niekam skolingi (žr. Romiečiams 13:8). Būti nuo kitų priklausomam – ne tik blogas liudijimas, bet ir nereikalingas jų laisvės liudyti pašaliečiams kliudymas ir taikių santykių tarp bažnyčios narių sujaukimas (todėl Paulius 2 Tes 3:11 riša tinginiavimą su mėgimu kištis į svetimus reikalus).

Ar matote santykį tarp broliškos meilės ir ramaus gyvenimo? Labai paprastai nebuvimas apsunkinančiu broliams ar įžeidžiančiu artimiesiems yra meilės reikalas.

Visame, ką pasakė, Paulius mokė, kaip gyventi augantiems mokiniams, augančiai bažnyčiai, kaip augti šventume ir meilėje.

Pabaiga

Apaštalo Pauliaus pavyzdys mums pataria, kaip padėti bažnyčiai augti. Ar įsidėmėjote, ką Paulius darė norėdamas matyti šią bažnyčią augant? Jis darė tai, ką jums reikėtų daryti, jei norite matyti savo ar bet kurią kitą bažnyčią augant. Jis už juos meldėsi, kad jie taptų šventi ir mylintys, jis meldė jų tapti šventais ir mylinčiais ir mokė juos, kaip tapti šventais ir mylinčiais.

Neatsitiktinai Paulius buvo taip susirūpinęs šių krikščionių tapsmu šventais ir mylinčiais. Dievas pašaukė visą bažnyčią kartu, kad būtų Jo charakterio paveikslas, atspindys. Taigi, būdami šventi ir mylintys, šie krikščionys atspindėtų savo Tėvo charakterį, kuris Save atskleidė kaip šventą ir mylintį galbūt daugiau negu bet ką kita.

Tam, kad būti auganti bažnyčia, reikia atspindėti charakterį to, kuris mus iš pradžių pašaukė būti bažnyčia. Pagaliau, jei mes to nedarysime, neaugsime, nors ir kiek žmonių prie mūsų prisijungtų.

Jei augame kaip krikščionys ar kaip bažnyčios, mes augame Jo šlovei – ne savo pačių. Ir manau, kad tik taip pamatysime tikrą augimą. Pasiklausykite Pauliaus baigiamosios maldos už tesalonikiečius šio laiško pabaigoje (5:23-24): „Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys.“ Taigi, dienos pabaigoje, mūsų augimas šventume yra pažadas.