Devyni sveikos bažnyčios bruožai/Aiškinamasis pamokslavimas

Iš Gospel Translations Lithuanian.

Aiškinamojo pamokslavimo apibrėžimas

Pradėkime nuo Dievos pradžios su mumis – Jo kalbėjimo su mumis. Taip mes gavome savo pačių dvasinę sveikatą ir taip pagerės mūsų bažnyčių sveikata. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui – vienam seniausių pamokslavimo būdų – yra nepaprastai svarbus bet kuriam vadovaujančiam bažnyčioje, o ypač bažnyčios kunigui/pastoriui. Tai pamokslavimas, kurio tikslas – išdėstyti, kas pasakyta tam tikroje Biblijos ištraukoje, atsargiai išaiškinti jos reikšmę ir pritaikyti ją bendruomenei (žr. Nehemijo 8:8). Žinoma, yra daugybė kitų pamokslavimo būdų. Pavyzdžiui, teminiai pamokslai surenka visus Rašto mokymus apie vieną dalyką, kaip antai, maldą ar aukojimą. Biografiniai pamokslai ima kurio nors Biblijos veikėjo gyvenimą ir jį piešia kaip Dievo malonės parodymą ir vilties bei ištikimybės pavyzdį. Tačiau aiškinamasis pamokslavimas yra kažkas kita. Tai – tam tikros Dievo Žodžio dalies paaiškinimas ir pritaikymas.

Aiškinamasis pamokslavimas iš esmės nėra stilius

Aiškinamasis pamokslavimas tiki Rašto autoritetingumu, bet yra kažkas daugiau. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui yra įsipareigojimas klausytis Dievo Žodžio. Lygiai taip, kaip Senojo Testamento pranašai ir Naujojo Testamento apaštalai nebuvo tik pasiųsti eiti ir kalbėti, bet jiems buvo duota konkreti žinia, taip ir krikščionių pamokslininkai šiandien turi valdžią kalbėti iš Dievo tiek, kiek jie kalbės Jo žodžius. Taigi, aiškinančiojo pamokslininko valdžia prasideda ir baigiasi Raštu. Kartais žmonės aiškinamąjį pamokslavimą painioja su mėgstamo aiškinančiojo pamokslautojo pamokslavimo stiliumi, tačiau iš esmės tai ne stiliaus dalykas. Kitų pastebėjimu, aiškinamasis pamokslavimas galiausiai apima ne tai, kaip kalbame apie ką, bet kaip nusprendžiame apie ką kalbėti. Jis nepažymėtas tam tikra forma, bet bibliniu turiniu.

Paklusnumas Dievo Žodžiui, o ne paties pamokslininko žinioms

Kai kas su džiaugsmu priimantis Dievo Žodžio autoritetingumą ir net išpažįstantis tikintis Biblijos neklaidingumu, tačiau praktikoje (tyčia ar ne) aiškinančiai nepamokslaujantis, niekada nepamokslaus daugiau nei jo žinios. Pamokslininkas gali imti Rašto dalį ir įtikinti bendruomenę apie svarbią temą, tačiau visiškai neprisiliesdamas prie ištraukos prasmės. Kai tai atsitinka, pamokslininkas ir bendruomenė iš Rašto girdi tik tai, ką jau žino.

Iš kitos pusės, kai pamokslaujame iš Rašto vietos jos kontekste, aiškinančiai – imdami ištraukos prasmę kaip žinios prasmę – iš Dievo išgirstame tai, ko neketinome išgirsti pradėję klausyti. Nuo pradinio kvietimo atgailai iki gyvenimo srities, kurioje Šventoji Dvasia mus ką tik apkaltino, mūsų visas išganymas susideda iš Dievo girdėjimo taip, kaip niekad nenumanėme prieš Jį išgirsdami. Šis labai praktiškas paklusnumas Dievo Žodžiui privalo būti akivaizdus pamokslininko tarnavime. Neapsigaukite: tai pagaliau bendruomenės atsakomybė tą užtikrinti. (Pastebėkite Jėzaus numanomą atsakomybę bendruomenei Mato 18-ame skyriuje, ar Pauliaus 2-ame laiške Timotiejui 4-ame skyriuje.) Bažnyčia niekada neturi pavesti asmens dvasinei parapijos valdžiai, praktikoje nerodančio įsipareigojimo klausytis ir mokyti Dievo Žodžio. To nepaisymas neišvengiamai kliudys bažnyčios augimui, praktiškai ją augins tik iki kunigo/pastoriaus lygio. Tokiu atveju, bažnyčia po truputį prisitaikys prie jo minčių, vietoj to kad prisitaikytų prie Dievo minčių.

Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu

Dievo žmonės visada buvo kuriami Dievo Žodžiu. Nuo kūrimo Pradžios 1-ame skyriuje iki Abromo kvietimo Pradžios 12-ame skyriuje, nuo sausų kaulų slėnio regėjimo Ezechielio 37-ame skyriuje iki gyvojo Žodžio atėjimo, Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu. Paulius romiečiams rašė: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (10:17). Paulius korintiečiams rašė: „O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1 Kor 1:21).

Sveikas aiškinamasis pamokslavimas dažnai yra bažnyčios augimo šaltinis. Martyno Liuterio patyrimu, toks atidus dėmesys Dievo Žodžiui buvo reformacijos pradžia. Mes taip pat privalome įsipareigoti būti nuolatos Dievo Žodžio reformuojamomis bažnyčiomis.

Kartą dėstydamas dienos seminarą apie puritonizmą Londono bažnyčioje, paminėjau, kad puritonų pamokslai kartais tęsdavosi dvi valandas. Vienas asmuo išsižiojo iš nuostabos ir paklausė: „Kiek laiko buvo paliekama garbinimui?“ Šio žmogaus manymu, pamokslaujamo Dievo Žodžio klausymas neįėjo į garbinimą. Aš atsakiau, kad daugelis anglų-protestantų krikščionių Dievo žodžio klausymą sava kalba ir atsakymą į jį savo gyvenimu būtų vadinę svarbia garbinimo dalimi. Ar jie turėjo laiko kartu giedoti, būtų buvę nelabai svarbu.

Pamokslaujamo Dievo Žodžio centriškumas

Mūsų bažnyčios turi atgaivinti Žodžio centriškumą garbinime (pamaldose). Dievo Žodžio klausymas ir atsakymas į jį gali apimti šlovinimą ir padėką, išpažinimą ir skelbimą, ir bet kurie šių gali būti giesmė, tačiau nebūtinai visi turi būti išreikšti giesmėmis. Bažnyčia pastatyta remiantis muzika – nesvarbu kokio stiliaus – yra bažnyčia pastatyta ant lakaus smėlio. Pamokslavimas yra svarbi ganytojiško darbo dalis. Melskitės už savo pastorių/kunigą, kad jis įsipareigotų griežtai, atidžiai ir rimtai studijuotų Raštą ir kad Dievas jį vestų Žodžio supratime ir jo taikyme savo paties gyvenime ir bažnyčioje (žr. Luko 24:27; Apd 6:4; Ef 6:19-20). Jei esate pastorius/kunigas, melskite šių dalykų sau. Taip pat melskitės už kitus pamokslaujančius ir mokančius Dievo Žodžio. Galiausiai, melskitės, kad mūsų bažnyčios save pavestų Dievo Žodžio, pamokslaujamo aiškinamai, klausymui, kad kiekvienos bažnyčios planai būtų vis labiau apipavidalinti Dievo planų Rašte. Įsipareigojimas aiškinamajam pamokslavimui yra sveikos bažnyčios bruožas.

Klausimai pamąstymui

1. Perskaitykite Nehemijo 8:7-8. Ką Biblija kalba apie levitus skaitančius žmonėms Įstatymo knygą? 12-oje eiltėje pasakyta, kad po susirinkimo žmonės išėjo linksmai švęsdami. Pasak ištraukos, kodėl jie šventė?
2. Autorius aiškinamąjį pamokslavimą apibrėžia kaip „tam tikros Dievo Žodžio dalies paaiškinimą ir pritaikymą.“ Suformuluokite šį apibrėžimą savais žodžiais. Kas aiškinamąjį pamokslavimą išskiria iš kitų pamokslavimo būdų, pavydžiui, teminio ar biografinio?
3. Apaštalų darbų 20:27, Paulius efeziečiams kalba, kad jis triūsė jiems skelbti „visus Dievo nutarimus.“ Pripažindami, kad mūsų, kaip bažnyčios vadovaujančiųjų, darbas yra tą patį daryti mūsų žmonėms, kaip aiškinamasis pamokslavimas mums padeda šiame darbe skelbti visus Dievo nutarimus mūsų žmonėms? Koks pavojus laukia, jei neimsime ištraukos prasmės kaip žinios prasmės?
4. Nuo Pradžios 1-ojo skyriaus iki Naujojo Testamento Dievas visada Savo žmones kūrė Savo Žodžiu. Perskaitykite Romiečiams 10:17 ir 1-ąjį laišką Korintiečiams 1:21. Ką Dievas naudoja, kad Savo žmones atvestų į gelbstintį tikėjimą Kristuje? Ką tai mums sako apie pagarbą, kurioje turėtume laikyti Dievo Žodį savo bažnyčiose? Kaip ta pagarba turėtų praktiškai atsiskleisti mūsų pamokslavime?