Koks skirtumas?

Iš Gospel Translations Lithuanian.

Peršokti į:navigaciją, paiešką

Related resources
More By R.C. Sproul
Author Index
More About Predestination & Election
Topic Index
About this resource
English: What Difference Does It Make?

© Ligonier Ministries

Share this
Our Mission
This resource is published by Gospel Translations, an online ministry that exists to make gospel-centered books and articles available for free in every nation and language.

Learn more (English).
How You Can Help
If you speak English well, you can volunteer with us as a translator.

Learn more (English).

By R.C. Sproul About Predestination & Election
Part of the series Right Now Counts Forever

Translation by Jone Holroyd

Review You can help us improve by reviewing this translation for accuracy. Learn more (English).


Nedaugelis mokymų, jei iš vis tokių yra, iššaukia tiek pykčio ir diskusijų tarp krikščionių kaip išrinkimas. Jis – vienas tų mokymų žmones padalijančių taip stipriai, kad kai kurie jo diskusijoje reikalauja nuolatinio moratoriumo.

Išrinkimas taip pat yra mokymas, apie kurį liks nedaug abejingų. Aistros kyla abejose diskusijų pusėse. Jai prieštaraujantys mato išrinkimą niekinantį žmogaus laisvės svarbą ir metantį tamsų šešėlį ant Dievo gerumo. Tie, kurie priima mokymą, džiaugiasi jo teikiamu užtikrinimu ir ramybe bei atskleidžiama dieviškosios malonės pergale.

Taigi, jei šis mokymas kelia tokius nesutarimus, kodėl jis mums turėtų rūpėti? Kaip turinčio aistrą šiam mokymui, manęs dažnai klausia: „Koks skirtumas?“ Esu įsitikinęs, kad Martynui Liuteriui šis klausimas buvo užduotas ne kartą. Galbūt todėl jis skelbė, kad išrinkimo mokymas buvo „bažnyčios širdis.“ Įdomu tai, kad Liuterio kūnui kape dar neatvėsus, jo pasekėjai drastiškai pakeitė, sušvelnino jo požiūrį ateities liuteronų kartoms, o tuo pačiu kuolu pervėrė savo bažnyčios širdį.

Išrinkimas pirmiausia svarbus tuo, kad jis liečia Dievo tiesos problemą. Jei augustiniškasis požiūris į išrinkimą yra biblinis ir jei Biblija kalba tiesą, tuomet išrinkimo mokymas yra Dievo tiesa ir tie, kurie „brangina tiesą,“ turi pareigą ją priimti ir skelbti. Kita vertus, jei augustiniškasis/reformatų požiūris į išrinkimą nėra biblinis ir/ar teisingas, tada jis iškreipia Dievo tiesą ir turėtų būti atstumtas bei apleistas.

Antra, išrinkimo mokymas yra siejamas su mūsų išganymo užtikrinimu, o per jį su šventėjimu. Petras, dėstydamas vertybes žyminčias mūsų šventėjimo vystimąsi – sąrašą nepaprastai panašų į Pauliaus Dvasios vaisius,– pridėjo:

“Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę. Todėl aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje” (2 Petro 1:10-12).

Tai tvirtas ir blaivinantis apaštališkasis kvietimas prideramam uolumui su pagarba išrinkimui. Kai krikščionis supranta ir priima išrinkimą, jis gauna užtikrinimą esantis išrinktųjų skaičiuje, tampa tvirtai įsišaknijęs Dievo tiesoje – taip įsišaknijęs šioje tiesoje, kad būtų išlaisvintas iš polinkio į suklupimą. Užtikrinimas ir dvasinis augimas teisume eina ranka rankon.

Petras šį kvietimą vėliau sutvirtina teigdamas, jog Dievas nenori, kad kuris pražūtų (2 Petro 3:9). „Kuris“ remiasi žodiu „mes“ kaip pirmesniu, o „mes“ remiasi Petro laiškų adresatais, būtent išrinktaisiais. Ši eilutė labai tolima nuo išrinkimo griovimo ar jo paneigimo, ką teigia išrinkimo priešininkai, iš tikrųjų jį patvirtina.

Trečia, išrinkimo mokymas patvirtina pilną Dievo visagalybę ir sustabdo bet kokį pagonišką ar humanistinį supratimą, kad Dievo visagalybė ribojama žmogaus laisvės. Toks piktžodžiaujantis požiūris apverčia Bibliją aukštyn kojomis ir žmogų padaro visagaliu vietoje Dievo. Biblinis požiūris yra toks: žmogaus laisvė yra tikra tiek, kiek ją riboja Dievo visagalybė.

Ketvirta, išrinkimo mokymas sudaužo pamatą žmogaus pasididžiavimui ir nuopelnui. Šiame mokyme malonės gerumas visiškai atskleidžiamas, kai kūrinys suvokia neturintis niekuo girtis, nes jo išganymas yra vien tik malonės dovana, be jokios žmogaus nuopelno ar apsisprendimo priemaišos.

Galiausiai, dėl anksčiau išvardytų ir kitų čia nenagrinėtų priežasčių, Dievo didybė ir puikumas yra taip išaukštinti, kad kūrinys yra Šventosios Dvasios pabudintas tikram šlovinimui. Tuomet gerbiame Dievą kaip Dievą ir išreiškiame Jam didžiausią dėkingumą.